Sekmadieninis

Viskas prasidėjo Odense mieste, YFU pradžios seminare. Vėliau porą dienų gyvenau su YFU savanore Kopenhagos centre. Tada mėnesį praleidau su savo laikinąja šeima Ballerup miestelyje (12 km iki Kopenhagos) ir pagaliau praėjusį šeštadienį persikrausčiau į savo pastovią šeimą, kuri gyvena Brønshøj miestelyje (6km iki Kopenhagos centro). Taigi gyvenu pačioje Kopenhagoje. Ir dėl to esu labai laiminga, nes bet kada galiu numinti dviračiu iki pačių jaukiausių Kopenhagos vietelių.

Mano šeima labai žaisminga ir miela. Turiu dvi host'seses. 15 ir 17 metų. Mes puikiai sutariame ir sunku vakarais anksčiau nueiti miegoti, nes vis norisi kažką kartu veikti, nusiaubti kambarius, o vėliau juos ir vėl sutvarkyti... Keista. Bet smagu. Kartu su jaunesniąja seserimi mokomės groti. Ji gitara, aš ukulele. Dviese mokytis kur kas smagiau.

Jau gana daug kalbambe daniškai. Nors žmonės ir kalba su manim angliškai, aš stengiuosi atsakyti daniškai. Kalbėti lengviau nei suprasti, ką jie sako. Nors būna visaip... Na bet su kiekvienu teisingai ištartu danišku žodžiu jaučiuosi laimėjusi itin svarbią pergalę.

O šiandien sekmadienis. Sekmadieniai čia itin ramūs. Čia jie kitokie nei Lietuvoje. Ten dažnai būdavau užsikrovusi kalnais namų darbų. Taigi patirdavau daug streso ir nerimo. Čia mokslai manęs nespaudžia. Čia galiu pasirinkti, kokius dalykus mokintis. O ir mokymosi būdas čia truputį kitoks. Nesakau, kad jis kitoks visiems. Matyt, labaiusiai man, nes esu mainų moksleivė. Čia mokausi kitokio gyvenimo būdo. Kad ir kitokie sekmadieniai... Kartais sutrinku - kodėl aš rami, kodėl nesinervinu? Juk rytoj į mokyklą !!!!! Nėra dėl ko nerimauti.

Ramiai paskęstu knygų jūroje... Ramiai pusryčiauju su savo h'šeima dvi  valandas, kol ateina pietų metas. Tuomet ramiai pietaujame, kol ateina vakarienės metas... Na gerai, truputį perspaudžiu. Bet, mielieji, būkit ramūs sekmadieniais. Nes sekmadieniais kavai lemta garuoti ilgiau.