Lėktuvo įrašas

Aš supratau. Šioje žemėje nėra paskutinių apsikabinimų, paskutinių bučinių, nieko nėra paskutinio -  niekas neturi pradžios ir pabaigos. Pastarosiomis savaitėmis daug sykių norėjau save paskutinį kartą atiduoti savo mažyliams. Sakiau: „Šiame apsikabinime esu aš visa, pasiimk mane laimingai“, bet taip ir likau stovėti su sumišusia išraiška, nežinomo jausmo skaldoma į tūkstančius mažyčių jausmelių. Niekada, niekada neapkabinsiu Jūsų visų, mažyliai, paskutinį kartą. Nes tokio paprasčiausiai nėra ir nebus. Aš esu upė be pabaigos, Jūs mano intakai, kurie taip pat niekada nesibaigia.

Ir jokio liūdesio, tik isteriškos  ašaros, nes kūnas reikalauja veikti pagal aplinkos įdiegtą programą. Siela priešinasi. Ji rami. Rami ir užtikrinta visko, kas vyksta teisingumu ir prasmingumu. Šis skrydis paprasčiausiai yra tam, kad valgydami skaniausią sumuštinį su nutela prisimintumėte ir mane. Kad gerdami pieną pakeltumėte už mano miegą tostą, kad ramus ir saldus būtų. Visa tai vyksta tik dėl to, jog šioje žemėje nėra vietos  nuoboduliui. Šioje žemėje skraido lėktuvai... Ne, jie visai neskraido, juos nupučia angelų lūpos, kur žmonių širdys trokšta. Visai, kaip mes pučiame muilo burbulus... Į jūras, garbanas, medžius, žolę. Tik angelų burbulai nesprogsta... Tegu ir mūsiškiai sutvirtėja. Pagaminkime tokią muilo burbulų cheminę formulę.

O aš neprapulsiu, nes nelaukiu, o svajoju.

Minčių + lėktuvo ūžesys.

(Liepos 29d.)