...

Po truputį bandau gyventi iš naujo. Esu mažas kūdikis, kuris turi spręsti daniškus suaugusiųjų reikalus. Viskas čia reikalauja ryžto, drąsos ir ištvermės. Turi drįsti prieiti prie nepažįstamo žmogaus, turi drįsti užkalbinti jį kalba, kurios beveik nežinai... Drįsti paklausti klausimo, kurį vakare pakartojai milijoną kartų, nors žinojai, kad atsakymo vistiek nesuprasi. Turi drįsti nesuprasti. Nesuprasti nieko, ką mokykloje aplinkui kalba 1000  bendraamžių. Nesuprasti pokštų, iš kurių jie juokiasi, nesuprasti pamokų, kurias visi taip inirtingai konspektuojasi. 

Privalai būti sau vienu metu ir griežtas ir atlaidus. Negali sau leisti pasiduoti liūdesiui, vienišumui ar slegiančiai nežinomybei, tačiau negali ir smerkti savęs, jei nepavyko suvokti, ką tau sako, jei nepavyko tinkamai prirakinti dviračio, jei nepavyko užmigti ir atgauti jėgas... Negali smerkti savęs, jei kartais tiesiog nebenori niekam nieko pasakyti, jei kartais lieki vienas klasėje. Turi leisti sau pavargti, leisti sau pailsėti. Tuomet gali nusipirkti šokolado ar valandą kalbėti tik angliškai, o kartais net ir lietuviškai. Būna akimirkų, kai kažką pasakoju lietuviškai. Nes to tiesiog mirtinai reikia. Ir nesuvarbu,kad pašnekovas absoliučiai nieko nesupranta, bet mano jausmas pasiekia jo buvimą šalia, buvimą, kuris akimirksniu tampa jaukumu.

Čia esi paskendęs nuolatiniuose apmąstymuose. Esi protingas kūdikis, kuris kuria savo vienierių gyvenimo metų strategiją. Todėl pasveri visus savo sprendimus, analizuoji žmonių elgesį, savo sapnus, lygini viską su savo ankstesniuoju lietuvišku gyvenimu. Ir dažnai sunku išlaikyti liksvarą, nes keliauji plonu lynu. Tarp Lietuvos ir Danijos. Ir,atrodo, esi, bet dažnai tuo suabejoji... Nes nebežinai, kur esi. Nebežinai, kas esi. Nebežinai, kaip reikia būti. Bet žinai, kad reikia būti. Ir jauti, kad to beprotiškai trokšti.

Ir dažnai būna sunku. Ir tik mainų moksleivis gali visiškai suprasti kitą mainų moksleivį. Tai aš jau atradau. Puikiai sutariu su čia esančiais keliais mainų moksleiviais. Vienas iš jų  atvyko iš Čilės. Šeštadienio popietę ramiai šnekučiavomės viename iš žaliausių ir jaukiausių Kopenhagos parkų. Ir jis pasakė paprastą, bet nuplaunančią bet kokius rūpesčius teoriją. ,,But you know, ugly things  are cute things.Beause ugly things always remind you cute things. It means ugly things are cute things." Ir tada viskas pakvipo paprastumu.  Tada aš dar labiau paaugau. Ir ačiū mano čiliečiui draugui už tokią paprastą ir aiškią išmintį. 

Ir kai stebi milžinišką bėgikų maratoną, kurio sudėtis yra danai nuo 9 iki 90 metų, suvoki, jog galbūt kartais tiesiog per mažai sportuoji ir per daug mąstai... Mintys ima kimštis, karts nuo karto jas reikia išgarinti... Todėl dabar einu pabėgioti ir pasitikti atkeliaujantį lietų. Tokia jau ta daniška laimės paslaptis.

Vi ses snart!