Nežinau, kaip turėčiau įprasti rašyti šį blog'ą dažniau nei kartą per du mėnesius. Darau tai visiškai natūraliai. Kada noriu ir kaip noriu. Gal reiktų įvesti kažkokią sistemą. Gal tuomet pavyktų dar geriau įsilieti į esamą gyvenimą. Dar labiau stengčiausi pastebėti detales, kurias vertėtų užfiksuoti,nes bėgant laikui jos paprasčiausiai išblanksta. Bet tokiam rašymui lieka vis mažiau laiko. Esu lyg tinklas, gaudantis žuvis. Dažnai pasirenku geriau išgyventi tai, kas dar neišgyventa, nei aprašyti tai, kas jau patirta. Bet įvykių, būsenų reflektavimas taip pat yra dar viena visiško įvykių įsisavinimo, tai reiškia visiško įvykių įvikimo dalis. Todėl dabar ir rašau.
Esu čia jau beveik pusę metų. Kas įvyko ir kaip pasikeičiau, matyt, suvoksiu viskam pasibaigus, bet jaučiu, kad augu. Įveikiau tą sunkų rytinį jausmą. Nei ilgesys, nei liūdesys. Tiesiog užgriūdavo kažkokia sunki našta. Neleidžianti būti. Mintimis klajodavau Lietuvoje, bet mano realybė buvo Danijoje. Kartais norėdavosi įaugti į kambario sienas, kad tik nereiktų kelti kojos iš namų. Bet šitai yra neleistina. Mano mąstymas, nuojautos man neleido sustoti. Nešiausi visas savo mintis, visus savo pasaulius savyje. Buvo sunku susivokti, ką aš čia veikiu, nors lyg ir atvažiavau su tikslu. Tačiau mažos detalės turi galios užstoti didelį tikslą. Bet tai vyksta tik akimirksnį, todėl svarbu tom detalėm pamerkti akį. Tai reiškia jų neignoruoti, bet taip pat ir per nelyg nesureikšminti. Ir su laiku horizonte vėl iškyla tikslas, kurio dėka čia ir esu.
Kai kamuoja sunkumas, vienintelis būdas nuo jo pasveikti - užsiimti patinkančia veikla. Per šį laikotarpį daug laiko skyriau kalbų mokymuisi. Tai tik mažytė pradžia, bet džiaugiuosi atradusi veiklą, kuriai užtenka mano kantrybės. Jau maždaug 3mėnesius čia kalbu vien danų kalba. Kasdien mano ausis pagauna kokį nežinomą žodį... Tuomet visą dieną visur jį girdžiu. Kol netekusi kantrybės pati jį susirandu ir išmokstu. Tada ir vėl ateina ramybė. Žodžiai pas mane ateina patys. Svarbu neužsikimšti ausų ir klausyti. Visą laiką klausti. Kas vakarą prieš miegą užsimerkiu ir bandau prisiminti visus žodžius, kuriuos tą dieną išmokau.
Jau daugmaž seku pamokas mokykloje. Suprantu, ką šneka mokytojai, rašau kontrolinius darbus, kurie čia reta pramoga... Taip, čia beveik nėra kontrolinių. O jei ir yra, tai mokytojas pasirenka rašyti pažymius ar ne. Daugiausiai vyrauja darbas grupėse. Tai padeda išmokti bendradarbiauti, mokytis iš kitų bei kitus mokyti. Čia nėra pirmūnų. Nėra ir adaptuotų. Vyrauja lygybė. Kiekvienas pasiima tiek, kiek nori. Tačiau tame matau ir daug neigiamumo. Nes pastebiu gabesnius moksleivius dienų dienas nieko neveikiančius. Niekas jų nepaspaudžia. O to spaudimo kartais reikia. Nereikia streso. Bet reikia galimybių, užduočių, kuriose žmogus galėtų skleistis kaip individas. Darbas grupėse neturi didelės naudos, jei individai toje grupėje, neturi ką pasakyti. Aš čia pasigendu sistemingos ir nuoseklios informacijos pateikimo bei noro ją taip įsisavinti. Man trūksta konkretumo. Čia pamokose tu susidarai požiūrį, maždaug žinai kas,kur ir kada. Tačiau tas ,,maždaug" man ir kliūna. Nes aš noriu žinoti konkrečiai ir aiškiai. Kitaip jaučiuosi tarsi stovėčiau ant plono ledo. Niekada nežinai, ar įlūši, ar ne. Kai žinai tik ,,maždaug", vėliau suvoki, kad iš tiesų nežinai. Taip nutinka, kai reikia panaudoti savo žinias, kai reikia apginti savo nuomonę remiantis tam tikrais aspektais. Pavyzdžiui, istorijos egzaminas čia yra toks: moksleiviams yra išdalinami istoriniai šaltiniai. Jie pasiima juos į namus. Turi dvidešimt keturias valandas juos išanalizuoti, sugalvoti jiems klausimus, į kuriuos turi atsakyti. Kitą dieną tai turi būti pristatyta mokytojui. Tai yra juokinga. Suprantu, kad Lietuvoje mes kalame daug bereikalingų datų ir faktų, tačiau, kad jų visai nereikia žinoti, nesutinku. Yra dalykų, kuriuos reikia išmokti. Tas žinojimas veda tave link to, ko jokios knygos ar vadovėliai nepatieks, link to, kas yra užkoduota tik tavo pačio galvoje. Juk nemokėdamas raidžių, negalėtum skaityti ir rašyti...
Kadangi moksleivių čia neprašo išmokti tokių pagrindinių dalykų, tai retas kuris užsikabina ir pradeda gilintis į į kokią vieną sritį. Vyrauja tas paprastas ir nesureikšminamas ,,maždaug" žinojimas.
Žinoma, čia kalbu apie gimnazijos gyvenimą. Universitetuose, manau, yra kitaip, nes mokytojai, (bent tie, kurie dėsto man) yra puikūs speacialistai. Gal tas ,,maždaug" žinojimas išnyksta universitete, kai yra tikrai įsigilinama į tam tikrą dalyką, kai atsiranda konkretumas bei padidėja informacijos kiekiai.
Aišku, to streso, ir per didelio kiekio informacijos, kuri yra nuolatos testuojama Lietuvos mokyklose, čia visai nereikia. Universitetų durys atviros visiems. Todėl bereikalingas stresas, ,,špargalkės", nusirašynėjimai čia yra nežinomos sąvokos. Laimingi tie, kurie ir be jokio savęs spaudimo, ieškojimo, suvokia, kokios srities duris universitete pasirinkti... Kaip suranda tie, kurie visiškai to nesuvokia? Yra būdų.
Pasilikti antrais metais čia yra visiškai normalu. Mokiniai čia gali tai pasirinkti patys. Ir niekas nemano, kad antrus metus kartojantys kursą moksleiviai yra kažkokie ,,nevykėliai". Yra tokių, kurie pasilieka vien dėl to, jog jiems patinka mokykla ir jie dar nesijaučia pilnai pasiruošę studijoms.
Po devynių klasių dauguma iš karto nestoja į gimnaziją. Populiaru išvažiuoti mainų metams į kitą šalį. Taip pat čia yra vadinamos "Efterskole". Tai internato tipo mokykla. Mokiniai čia gyvena visus metus be tėvų. Mokosi dalykus, kurie jiems patinka. Įvairiausių menų, kalbų. Metai prieš gimnaziją, kai gali suvokti, kokią pakraipą gimnazijoje norėtum pasirinkti. Bet tai nepigi pramoga. Metai tokioje mokykloje kainuoja nuo 30 iki 90 tūks. daniškų kronų...
Čia yra kelios gimnazijų rūšys: įprasta gimnazija, verslo gimnazija, technologijų gimnazija bei menų gimnazija.
Taip pat yra profesinės mokyklos.
Nuo šešiolikos metų gali pasirinkti mokytis ar ne. Yra tokių, kurie netęsia mokslų, o eina dirbti. Šešiolikos metų darbą surasti čia žymiai lengviau, nei būnant pilnamečiu. Kadangi atlyginimai nepilnamečiams yra per pusę mažesni nei suaugusiems.
Pasirinkimų daug, tačiau suvokti, kas tinka tau, yra ypatingai sunku. Tam reikia daug pastangų ir tam tikro stimulo, kurio dažnas be kito pagalbos pats nesugeba susikurti.
Nežinau, kokia yra mano šio įrašo tema. Tikriausiai minčių lietus... :D Tegu sau lyja.
P.S. Turiu 8 mokytojus. Septyni iš jų yra vyrai. Moteris - kūno kultūros mokytoja. Šypsena.
Jau daugmaž seku pamokas mokykloje. Suprantu, ką šneka mokytojai, rašau kontrolinius darbus, kurie čia reta pramoga... Taip, čia beveik nėra kontrolinių. O jei ir yra, tai mokytojas pasirenka rašyti pažymius ar ne. Daugiausiai vyrauja darbas grupėse. Tai padeda išmokti bendradarbiauti, mokytis iš kitų bei kitus mokyti. Čia nėra pirmūnų. Nėra ir adaptuotų. Vyrauja lygybė. Kiekvienas pasiima tiek, kiek nori. Tačiau tame matau ir daug neigiamumo. Nes pastebiu gabesnius moksleivius dienų dienas nieko neveikiančius. Niekas jų nepaspaudžia. O to spaudimo kartais reikia. Nereikia streso. Bet reikia galimybių, užduočių, kuriose žmogus galėtų skleistis kaip individas. Darbas grupėse neturi didelės naudos, jei individai toje grupėje, neturi ką pasakyti. Aš čia pasigendu sistemingos ir nuoseklios informacijos pateikimo bei noro ją taip įsisavinti. Man trūksta konkretumo. Čia pamokose tu susidarai požiūrį, maždaug žinai kas,kur ir kada. Tačiau tas ,,maždaug" man ir kliūna. Nes aš noriu žinoti konkrečiai ir aiškiai. Kitaip jaučiuosi tarsi stovėčiau ant plono ledo. Niekada nežinai, ar įlūši, ar ne. Kai žinai tik ,,maždaug", vėliau suvoki, kad iš tiesų nežinai. Taip nutinka, kai reikia panaudoti savo žinias, kai reikia apginti savo nuomonę remiantis tam tikrais aspektais. Pavyzdžiui, istorijos egzaminas čia yra toks: moksleiviams yra išdalinami istoriniai šaltiniai. Jie pasiima juos į namus. Turi dvidešimt keturias valandas juos išanalizuoti, sugalvoti jiems klausimus, į kuriuos turi atsakyti. Kitą dieną tai turi būti pristatyta mokytojui. Tai yra juokinga. Suprantu, kad Lietuvoje mes kalame daug bereikalingų datų ir faktų, tačiau, kad jų visai nereikia žinoti, nesutinku. Yra dalykų, kuriuos reikia išmokti. Tas žinojimas veda tave link to, ko jokios knygos ar vadovėliai nepatieks, link to, kas yra užkoduota tik tavo pačio galvoje. Juk nemokėdamas raidžių, negalėtum skaityti ir rašyti...
Kadangi moksleivių čia neprašo išmokti tokių pagrindinių dalykų, tai retas kuris užsikabina ir pradeda gilintis į į kokią vieną sritį. Vyrauja tas paprastas ir nesureikšminamas ,,maždaug" žinojimas.
Žinoma, čia kalbu apie gimnazijos gyvenimą. Universitetuose, manau, yra kitaip, nes mokytojai, (bent tie, kurie dėsto man) yra puikūs speacialistai. Gal tas ,,maždaug" žinojimas išnyksta universitete, kai yra tikrai įsigilinama į tam tikrą dalyką, kai atsiranda konkretumas bei padidėja informacijos kiekiai.
Aišku, to streso, ir per didelio kiekio informacijos, kuri yra nuolatos testuojama Lietuvos mokyklose, čia visai nereikia. Universitetų durys atviros visiems. Todėl bereikalingas stresas, ,,špargalkės", nusirašynėjimai čia yra nežinomos sąvokos. Laimingi tie, kurie ir be jokio savęs spaudimo, ieškojimo, suvokia, kokios srities duris universitete pasirinkti... Kaip suranda tie, kurie visiškai to nesuvokia? Yra būdų.
Pasilikti antrais metais čia yra visiškai normalu. Mokiniai čia gali tai pasirinkti patys. Ir niekas nemano, kad antrus metus kartojantys kursą moksleiviai yra kažkokie ,,nevykėliai". Yra tokių, kurie pasilieka vien dėl to, jog jiems patinka mokykla ir jie dar nesijaučia pilnai pasiruošę studijoms.
Po devynių klasių dauguma iš karto nestoja į gimnaziją. Populiaru išvažiuoti mainų metams į kitą šalį. Taip pat čia yra vadinamos "Efterskole". Tai internato tipo mokykla. Mokiniai čia gyvena visus metus be tėvų. Mokosi dalykus, kurie jiems patinka. Įvairiausių menų, kalbų. Metai prieš gimnaziją, kai gali suvokti, kokią pakraipą gimnazijoje norėtum pasirinkti. Bet tai nepigi pramoga. Metai tokioje mokykloje kainuoja nuo 30 iki 90 tūks. daniškų kronų...
Čia yra kelios gimnazijų rūšys: įprasta gimnazija, verslo gimnazija, technologijų gimnazija bei menų gimnazija.
Taip pat yra profesinės mokyklos.
Nuo šešiolikos metų gali pasirinkti mokytis ar ne. Yra tokių, kurie netęsia mokslų, o eina dirbti. Šešiolikos metų darbą surasti čia žymiai lengviau, nei būnant pilnamečiu. Kadangi atlyginimai nepilnamečiams yra per pusę mažesni nei suaugusiems.
Pasirinkimų daug, tačiau suvokti, kas tinka tau, yra ypatingai sunku. Tam reikia daug pastangų ir tam tikro stimulo, kurio dažnas be kito pagalbos pats nesugeba susikurti.
Nežinau, kokia yra mano šio įrašo tema. Tikriausiai minčių lietus... :D Tegu sau lyja.
P.S. Turiu 8 mokytojus. Septyni iš jų yra vyrai. Moteris - kūno kultūros mokytoja. Šypsena.
