Gegužės 17-20 dienomis kartu su mano hšeima buvome Bornholme.

Seniai čia berašiau. Šian ilgai vaikščiojau po Kopenhagą ir nusprendžiau, kad vertėtų pasidalinti keliomis paprastomis, bet kartu ir ypatingomis vietomis bei keliais faktais. Taip pat gal visai pavyks perteikti Kopenhagoje vyraujančią įvairovę visais aspektais, o ta įvairovė man labai patinka.

Kopenhagoje gyvena labai daug emigrantų. Jie čia taip pat bando kurti savo verslus:

1) Kiniečių restoranai. Populiariausias patiekalas -"China Box". Realiai greitas maistas. Viena iš pigiausių vietų prikaupti riebalų atsargas dešimčiai žiemų į priekį. Įdomiausia užsisakinėti, nes maži mieli kiniečiai nelabai kalba nei angliškai, nei tuo labiau daniškai. Bet svarbiausia, kad nuo to niekas nepasikeičia. Kažkaip vis tiek žmonės supranta vienas kitą. Svarbiausia, kad kiekvieno užsakymo metu labai daug juokiamasi. Taip pat šio restorano dizainas labai keistas. Daug kienietiško interijero detalių. Bet niekaip negaliu suvokti, kodėl vietomis ant sienų kabo kažkokių senų prašmatnių europiečių portretai...

2)SHAWARMA. Linksmas pavadinimas. Čia realiai yra turkų kebabinė. Kopenhagoje tokių kebabinių beveik ant kiekvieno kampo. Gana didelis kebabinių tinklas. Čia panašiai kaip Coffe In Lietuvoj.

3)Kristianija. Tai yra Kopenhagoje esanti atskira respublika. Panašiai kaip Užupis Vilniuje. Menininkų ir šiaip visokių bepročių vieta. Čia yra legaliai pardavinėjama žolė. Yra toks mini žolės turgus. Kur vyrukai stovi už prekystalių ir pardavinėja žolę ir su ja susijusius reikmenis. Kristianija turi savo kvapą. Bet dar be to turi ir savo atskiras tris taisykles. 1) Negalima fotografuoti, nes žolė  realiai yra nelegali Danijoje. 3) Negalima bėgti, nes tai sukelia paniką.3) Turėk gerą laiką.
Šiaip Kristianija yra labai ekologiška vieta. Pagrindinis principas yra saugoti gamtą.Žmonės gyvena savomis rankomis pastatytuose mažuose namukuose, suręstuose iš ekologiškų medžiagų. Tuoletuose yra naudojamas lietaus vanduo. Aplinkui nepaprastai daug spalvų. Stengiamasi kaupti saulės energiją, nors Danijoje tai yra gana sudėtinga.  Taip pat čia visi šunys bėgioja palaidi. Jei jau laisvė, tai laisvė visiems. Vyksta daug koncertų, susibūrimų.

4) Ne vieta, bet keista profesija. Gatvėj stovi vyras, su dideliu ženklu, kuris nukreipia į tam tikrą kavinę. Ir taip stovi visą dieną. O kas keisčiausia, kad stovi su savo apple laptopu rankose... :D Gaila, kad ne šioje nuotraukoje.

5)Metro. Kopenhagoje yra dvi metro linijos. Metro važiuoja maždaug kas 3minutes. Įdomu tai, jog metro neturi vairuotojo. Metro važiuoja pats.

6)Student huset. Tai yra mano mėgstamiausia kavinė bei mokymosi vieta. Ši kavinė buvo atidaryta specialiai studentams ir moksleiviams. Tiesiog jauki atmosfera, daug šiltų lempučių :D Taip pat beveik kas vakarą čia vyskta koks nors renginys. Pavyzdžiui, swing dance vakarai, gyvos muzikos koncertai, stalo žaidimų vakarai, viktorinų vakarai ir t.t.

7) Dviračiai. Čia yra specialios parkavimosi vietos dviračiams. kai kurios iš jų yra dviejų aukštų. Taip pat būdingos dviračių priekabos, jei , pavyzdžiui, reikia gabenti daugiau daiktų, ar vaikus. Važiuojama bet kokiu oru. Net kai buvo 15cm sniego, vistiek važiavau... Nelabai smagus jausmas, kai veidas pavirsta į ledo gabalą, bet gana įdomi patirtis.

8) Bėgikų klubai. Dabar, orui pagerėjus, į gatves ir vėl išlindo ryškiausiomis spalvomis šviečiantys bėgikai. Taip pat dažnai tėvai bėgioja stumdami vėžimėlius, na o vėžimėlyje, aišku miega kūdikis.

Tivolis

Statulos po vandeniu

"Senelio dešrelės", tokių dešrainių kioskų čia daug ir jie visi turi vis kitokį vardą. Pvz. Gittes pølser 

Kopenhagos nacionalinis teatras. Tiesiai prieš mane, specialioj ložėj, spektaklį stebėjo pati Danijos karalienė Margareta II, kuri ir pati pasiuvo spektaklio drbužius.

Dviračių takas

Kopenhagos karališkoji  biblioteka. Tylos salė. Čia mokomasi visiškoje tyloje.

Dviračių parakvimosi aikštelė

Metro

Jeg har været i Danmark syv måneder nu. Mit liv har ændret sig så meget som jeg ikke kunne forestille mid før min ankomst til Danmark. Her vil jeg meget gerne prøve at fortælle om mit udvekslingsår fra den virkelige begyndelse.

Mit udvekslingsår skulle havde begyndt den femte august. Men planen blev ændret og jeg skulle tage af sted tidligt – den 29 july. På det tidspunkt var mine forældre lige kommet tilbage fra ti dages ferie. Og næste dag skulle jeg tage af sted for et års tid. Så lige før min rejse havde jeg ikke haft så meget tid sammen med min familie. Det var rigtig svært og trist i lufthavnen fordi jeg ikke forstod mit humør. Jeg var glad og trist på samme tid. Mine nærmeste venner kom til lufthavnen for at sige farvel. De sang min yndlingssang. Det var helt vildt og hyggeligt, og jeg var så glad for mine venner. Jeg kæmpede med min tristhed og dybt i mig selv vidste jeg godt at den lange afstand ikke er en hindring for vores venskab. Så jeg krammede alle mine venner og familie og rejste bort fra Litauen til det ukendt Danmark.

Den første uge i Danmark var jeg i YFU camp hvor alle udvekslingsstudenter havde en chance for at lære hinanden at kende. Jeg havde aldrig mødt så mange mennensker fra hele verdenen. Jeg mødte unge folk fra alle forskellige kontinenter. Den eneste ting, der forbandt os var at vi alle sammen var udvekslingsstudenter i Danmark. Jeg var virkelig tilfreds med at have sådan en mulighed for at møde så mange unikke mennensker.

Først skulle jeg bo hos min velkomst familie i Ballerup. Jeg boede sammen med min første familie i en måned. Jeg startede min skole, mens jeg boede hos dem. Mit udvekslingsårs begyndelse var ret svært. Jeg kunne ikke føle mig som hjemme. Skolen var heller ikke så spændende. Jeg kunne ikke forstå hvad andre sagde. Jeg kunne ikke følge timerne og snakke meget med mine klassekammerater. 

Men senere nåede jeg det tidspunkt hvor jeg ikke kunne ændre mig selv så skulle jeg ændre mine omgivelser. Så skiftede jeg klasse. Nu er jeg virkelig glad for min beslutning. Jeg elsker skolen igen. Jeg har nogen venner og jeg behøver ikke at bekymre mig om at finde noget til fælles med mine klassekommerater.

Jeg skiftede klasse på det tidspunkt hvor jeg allerede havde boet hos min faste værstfamilie i to måneder. Jeg har boet hos dem i seks måneder nu. Jeg er virkelig glad for dem og de er glade for mig. Vi bruger meget tid sammen. Vi snakker, spiller brætspil og ser gode film sammen. Hvert medlem af familien har en maddag. Jeg har det også. Der skal jeg lave aftensmad. I begyndelsen var det ikke så sjovt fordi ikke jeg kunne lave mad. Men jeg lærer hurtigt så bliver det mere spændende.

Jeg har lært en masse nye ting her. Først og fremmest har jeg lært lidt dansk. Så har jeg lært at lave mad. Jeg er begyndt at tegne og jeg fandt ud af, at det er min hobby. Jeg har også strikket mit først strikketøj. Jeg begyndte at synge med skolens kor, og deltog i den vildeste musik event på skole. Jeg har fobedret mine ukulele færdigheder og fandt ud af, at jeg kan synge på samme tid som jeg spiller.  Begyndte jeg også at lave meget sport. Jeg går i fitness center og i slutningen af marts starter jeg på at danse swing dance. Og jeg har også meget fritid til at læse. I mit udvekslingsår har jeg læst mange bøger. To af dem på dansk. Og har jeg set tre gode film i Cinematekets biograf.

Jeg har meget tid til at finde ud af, hvem jeg er. Og jeg er glad og tildfreds med det. Fordi det er den eneste og unikke tid i mit liv hvor jeg kan skabe min personlighed.

Nežinau, kaip turėčiau įprasti rašyti šį blog'ą dažniau nei kartą per du mėnesius. Darau tai visiškai natūraliai. Kada noriu ir kaip noriu. Gal reiktų įvesti kažkokią sistemą. Gal tuomet pavyktų dar geriau įsilieti į esamą gyvenimą. Dar labiau stengčiausi pastebėti detales, kurias vertėtų užfiksuoti,nes bėgant laikui jos paprasčiausiai išblanksta. Bet tokiam rašymui lieka vis mažiau laiko. Esu lyg tinklas, gaudantis žuvis. Dažnai pasirenku geriau išgyventi tai, kas dar neišgyventa, nei aprašyti tai, kas jau patirta. Bet įvykių, būsenų reflektavimas taip pat yra dar viena visiško įvykių įsisavinimo, tai reiškia visiško įvykių įvikimo dalis. Todėl dabar ir rašau. 

Esu čia jau beveik pusę metų. Kas įvyko ir kaip pasikeičiau, matyt, suvoksiu viskam pasibaigus, bet jaučiu, kad augu. Įveikiau tą sunkų rytinį jausmą. Nei ilgesys, nei liūdesys. Tiesiog užgriūdavo kažkokia sunki našta. Neleidžianti būti. Mintimis klajodavau Lietuvoje, bet mano realybė buvo Danijoje. Kartais norėdavosi įaugti į kambario sienas, kad tik nereiktų kelti kojos iš namų. Bet šitai yra neleistina. Mano mąstymas, nuojautos man neleido sustoti. Nešiausi visas savo mintis, visus savo pasaulius savyje. Buvo sunku susivokti, ką aš čia veikiu, nors lyg ir atvažiavau su tikslu. Tačiau mažos detalės turi galios užstoti didelį tikslą. Bet tai vyksta tik akimirksnį, todėl svarbu tom detalėm pamerkti akį. Tai reiškia jų neignoruoti, bet taip pat ir per nelyg nesureikšminti. Ir su laiku horizonte vėl iškyla tikslas, kurio dėka čia ir esu.

Kai kamuoja sunkumas, vienintelis būdas nuo jo pasveikti - užsiimti patinkančia veikla. Per šį laikotarpį daug laiko skyriau kalbų mokymuisi. Tai tik mažytė pradžia, bet džiaugiuosi atradusi veiklą, kuriai užtenka mano kantrybės. Jau maždaug 3mėnesius čia kalbu vien danų kalba. Kasdien mano ausis pagauna kokį nežinomą žodį... Tuomet visą dieną visur jį girdžiu. Kol netekusi kantrybės pati jį susirandu ir išmokstu. Tada ir vėl ateina ramybė. Žodžiai pas mane ateina patys. Svarbu neužsikimšti ausų ir klausyti. Visą laiką klausti. Kas vakarą prieš miegą užsimerkiu ir bandau prisiminti visus žodžius, kuriuos tą dieną išmokau.

Jau daugmaž seku pamokas mokykloje. Suprantu, ką šneka mokytojai, rašau kontrolinius darbus, kurie čia reta pramoga... Taip, čia beveik nėra kontrolinių. O jei ir yra, tai mokytojas pasirenka rašyti pažymius ar ne. Daugiausiai vyrauja darbas grupėse. Tai padeda išmokti bendradarbiauti, mokytis iš kitų bei kitus mokyti. Čia nėra pirmūnų. Nėra ir adaptuotų. Vyrauja lygybė. Kiekvienas pasiima tiek, kiek nori. Tačiau tame matau ir daug neigiamumo. Nes pastebiu gabesnius moksleivius dienų dienas nieko neveikiančius. Niekas jų nepaspaudžia. O to spaudimo kartais reikia. Nereikia streso. Bet reikia galimybių, užduočių, kuriose žmogus galėtų skleistis kaip individas. Darbas grupėse neturi didelės naudos, jei individai toje grupėje, neturi ką pasakyti. Aš čia pasigendu sistemingos ir nuoseklios informacijos pateikimo bei noro ją taip įsisavinti. Man trūksta konkretumo. Čia pamokose tu susidarai požiūrį, maždaug žinai kas,kur ir kada. Tačiau tas ,,maždaug" man ir kliūna. Nes aš noriu žinoti konkrečiai ir aiškiai. Kitaip jaučiuosi tarsi stovėčiau ant plono ledo. Niekada nežinai, ar įlūši, ar ne. Kai žinai tik ,,maždaug", vėliau suvoki, kad iš tiesų nežinai. Taip nutinka, kai reikia panaudoti savo žinias, kai reikia apginti savo nuomonę remiantis tam tikrais aspektais. Pavyzdžiui, istorijos egzaminas čia yra toks: moksleiviams yra išdalinami istoriniai šaltiniai. Jie pasiima juos į namus. Turi dvidešimt keturias valandas juos išanalizuoti, sugalvoti jiems klausimus, į kuriuos turi atsakyti. Kitą dieną tai turi būti pristatyta mokytojui. Tai yra juokinga. Suprantu, kad Lietuvoje mes kalame daug bereikalingų datų ir faktų, tačiau, kad jų visai nereikia žinoti, nesutinku. Yra dalykų, kuriuos reikia išmokti. Tas žinojimas veda tave link to, ko jokios knygos ar vadovėliai nepatieks, link to, kas yra užkoduota tik tavo pačio galvoje. Juk nemokėdamas raidžių, negalėtum skaityti ir rašyti...
Kadangi moksleivių čia neprašo išmokti tokių pagrindinių dalykų, tai retas kuris užsikabina ir pradeda gilintis į į kokią vieną sritį. Vyrauja tas paprastas ir nesureikšminamas ,,maždaug" žinojimas.

Žinoma, čia kalbu apie gimnazijos gyvenimą. Universitetuose, manau, yra kitaip, nes mokytojai, (bent tie, kurie dėsto man) yra puikūs speacialistai. Gal tas ,,maždaug" žinojimas išnyksta universitete, kai yra tikrai įsigilinama į tam tikrą dalyką, kai atsiranda konkretumas bei padidėja informacijos kiekiai.

Aišku, to streso, ir per didelio kiekio informacijos, kuri yra nuolatos testuojama Lietuvos mokyklose, čia visai nereikia. Universitetų durys atviros visiems. Todėl bereikalingas stresas, ,,špargalkės", nusirašynėjimai čia yra nežinomos sąvokos. Laimingi tie, kurie ir be jokio savęs spaudimo, ieškojimo, suvokia, kokios srities duris universitete pasirinkti... Kaip suranda tie, kurie visiškai to nesuvokia? Yra būdų.

Pasilikti antrais metais čia yra visiškai normalu. Mokiniai čia gali tai pasirinkti patys. Ir niekas nemano, kad antrus metus kartojantys kursą moksleiviai yra kažkokie ,,nevykėliai". Yra tokių, kurie pasilieka vien dėl to, jog jiems patinka mokykla ir jie dar nesijaučia pilnai pasiruošę studijoms.

Po devynių klasių dauguma iš karto nestoja į gimnaziją. Populiaru išvažiuoti mainų metams į kitą šalį. Taip pat čia yra vadinamos "Efterskole". Tai internato tipo mokykla. Mokiniai čia gyvena visus metus be tėvų. Mokosi dalykus, kurie jiems patinka. Įvairiausių menų, kalbų. Metai prieš gimnaziją, kai gali suvokti, kokią pakraipą gimnazijoje norėtum pasirinkti. Bet tai nepigi pramoga. Metai tokioje mokykloje kainuoja  nuo 30 iki 90 tūks. daniškų kronų...

Čia yra kelios gimnazijų rūšys: įprasta gimnazija, verslo gimnazija, technologijų gimnazija bei menų gimnazija.
Taip pat yra profesinės mokyklos.

Nuo šešiolikos metų gali pasirinkti mokytis ar ne. Yra tokių, kurie netęsia mokslų, o eina dirbti. Šešiolikos metų darbą surasti čia žymiai lengviau, nei būnant pilnamečiu. Kadangi atlyginimai nepilnamečiams yra per pusę mažesni nei suaugusiems.

Pasirinkimų daug, tačiau suvokti, kas tinka tau, yra ypatingai sunku. Tam reikia daug pastangų ir tam tikro stimulo, kurio dažnas be kito pagalbos pats nesugeba susikurti.

Nežinau, kokia yra mano šio įrašo tema. Tikriausiai minčių lietus... :D  Tegu sau lyja.

P.S. Turiu 8 mokytojus. Septyni iš jų yra vyrai. Moteris - kūno kultūros mokytoja. Šypsena.

Dvi dienos mokykloje, kai kūrėm ir įrašynėjom savo dainą. 

Švedija, Malmø

Žiemos fontanas