Sekmadieninis

Viskas prasidėjo Odense mieste, YFU pradžios seminare. Vėliau porą dienų gyvenau su YFU savanore Kopenhagos centre. Tada mėnesį praleidau su savo laikinąja šeima Ballerup miestelyje (12 km iki Kopenhagos) ir pagaliau praėjusį šeštadienį persikrausčiau į savo pastovią šeimą, kuri gyvena Brønshøj miestelyje (6km iki Kopenhagos centro). Taigi gyvenu pačioje Kopenhagoje. Ir dėl to esu labai laiminga, nes bet kada galiu numinti dviračiu iki pačių jaukiausių Kopenhagos vietelių.

Mano šeima labai žaisminga ir miela. Turiu dvi host'seses. 15 ir 17 metų. Mes puikiai sutariame ir sunku vakarais anksčiau nueiti miegoti, nes vis norisi kažką kartu veikti, nusiaubti kambarius, o vėliau juos ir vėl sutvarkyti... Keista. Bet smagu. Kartu su jaunesniąja seserimi mokomės groti. Ji gitara, aš ukulele. Dviese mokytis kur kas smagiau.

Jau gana daug kalbambe daniškai. Nors žmonės ir kalba su manim angliškai, aš stengiuosi atsakyti daniškai. Kalbėti lengviau nei suprasti, ką jie sako. Nors būna visaip... Na bet su kiekvienu teisingai ištartu danišku žodžiu jaučiuosi laimėjusi itin svarbią pergalę.

O šiandien sekmadienis. Sekmadieniai čia itin ramūs. Čia jie kitokie nei Lietuvoje. Ten dažnai būdavau užsikrovusi kalnais namų darbų. Taigi patirdavau daug streso ir nerimo. Čia mokslai manęs nespaudžia. Čia galiu pasirinkti, kokius dalykus mokintis. O ir mokymosi būdas čia truputį kitoks. Nesakau, kad jis kitoks visiems. Matyt, labaiusiai man, nes esu mainų moksleivė. Čia mokausi kitokio gyvenimo būdo. Kad ir kitokie sekmadieniai... Kartais sutrinku - kodėl aš rami, kodėl nesinervinu? Juk rytoj į mokyklą !!!!! Nėra dėl ko nerimauti.

Ramiai paskęstu knygų jūroje... Ramiai pusryčiauju su savo h'šeima dvi  valandas, kol ateina pietų metas. Tuomet ramiai pietaujame, kol ateina vakarienės metas... Na gerai, truputį perspaudžiu. Bet, mielieji, būkit ramūs sekmadieniais. Nes sekmadieniais kavai lemta garuoti ilgiau.

Tapu Tapu Tapu

Tapu tapu tapu tapu ėjo katinas be batų, kai surado batukus sužinojo džiaugsmelius.
Ir aš čia daug detalių ir mažų nuotykių apturėjau. Mažyčiai dalykai užaugina didelius jausmus manyje. Taigi pabersiu jums čia truputį saldainių.

• Ypatingai vertinu trumpas keliones vietiniais autobusais. Ne dėl to, jog bilietas kainuoja itin brangiai... Ne, visai ne dėl to. Vos įžengi į autobusą, iš karto tampi žymiai laimingesnis nei prieš tai. Autobusų vairuotojai čia patys laimingiausi žmonės. Jie  be perstojo šypsosi ir juokiasi. Dažniausiai bandau daniškai su jais kalbėti, nes turiu įsitikinti ar važiuoju tinkama kryptimi ir šiaip smagu mokytis kalbos tikrose situacijose. Kartą paklausiau vairuotojo, ar važiuoju Dikterparken kryptimi. Jis pasakė : ,,Taip". Aš padėkojus nuėjau atsisėsti, o jis žiūrėdamas į mane veidrodėly, tęsė pokalbį. Tuomet aš grįžau ir turėjau ilgiausia pokalbį savo gyvenime danų kalba. Kalbėjomės kokias 7minutes. Apie paprastus ir man įkandamus dalykus, nes, deja, bet su tokiomis mano danų kalbos žiniomis apie gyvenimo prasmę nepakalbėsi... Išlipus iš autobuso galėjau dangų pasiekti. Kažkokią ypatingą laimės paslaptį tie paprasti žmonės žino. Gal dėl to, jog nuolat juda į priekį savo geltonais autobusiukais... Nors ratu, nors vis aplinkui, bet nieakad nesustoja ir dar kitus įkvėpia eiti pirmyn.

• Angeliškose rūsio tipo Kopenhagos krautuvėlėse galėčiau lankytis kasdien. Vos įžengus į tokią braškinių ledų spalvos krautuvėlę išgirsti durų skambučio garsą. ,,Din-don". Tai ženklas pardavėjui, jog kažkas užsuko į jo parduotuvę. Tose parduotuvėlėse yra daugybė mielų ir originalių smulkmenų... Nuo degtukų dežutėse miegančių megztų peliukų, karamelių, užrašų knygučių iki miniatūrinių senų knygų ir pageltusių atvirukų... Pardavinėjamos atvirukų kolekcijos. Gali sėdėti ten visą dieną ir peržiūrinėti atvirukus, nes visi jie skirtingi, visi savaip kvepia. Gali aptikti net ir prirašytų atvirukų... Keistas jausmas užvaldo, kai supranti, jog kažkieno asmeniškos mintys yra taip lengvai parduodamos... 

• Nors šokolado kainos čia itin didelės ( kaip ir visų kitų dalykų kainos), bet už tad galiu mėgautis nemokamu šokolado kvapu visą parą. Netoli mano mokyklos ir namų yra šokolado fabrikas. Skriejant dviračiu tą kvapą lengva užuosti. Šokoladinis vėjas... Taip , ir tokių būna. 

• Pradėjau lankyti mokyklos chorą. Tai yra visiškas džiaugsmo ir energijos užtaisas. Dainuojame Queen'ų dainas, geriame karštą šokoladą ir daug juokiamės... 

• 
  

Fødselsdag

Ilgai mąsčiau, kokį įrašą šiandien čia turėčiau palikti. Tiek mažyčių nutikimų prašosi atskiro įrašo, tačiau tuo pačiu metu jie yra per maži, kad tą atskirą įrašą paneštų ant savo pečių. Galbūt per daug sureikšminu šio blogo rašymą, tačiau jaučiuosi atsakinga už tai, ką dalinuosi su jumis. Ir visos detalės yra nepaprastai svarbios, nes jose vis dėlto kažkas tikrai gyvena...
Vakar švenčiau savo gimtadienį. Pirmą kartą gyvenime peršokau į didesnį skaičiuką ne Lietuvoje. Keistas jausmas, kai didžioji žmonių dalis sužino apie tavo gimtadienį tik iš visažinės facebook'o programėlės. Dar keisčiau, kad ne tik sužino iš facebook'o, bet ir sveikina ten, nors sėdi toje pačioje klasėje. Na bet nėra ko stebėtis, juk danai gana šalti žmonės, kol pats prie jų neprieini.
Tačiau tai tikrai ne viskas. Gimtadienio rytą mane pažadino daniška dainelė, kurią dainavo mano host'šeima. ,,I dag er det Linas fødselsdag hurra hurra hurra. Hun sikkert sig en gave får, som hun har ønsket sig i år! Med dejlig chokolade og kager til!" (Šiandien Linos gimtadienis valio, valio, valio. Ji gavo dovanų, kurių laukė visus metus!  Su šokoladu ir tortu!) Vos pabudus turėjau išpakuoti dovanas. Kokie mainų metai Danijoje be danų - anglų žodyno. O taip pat be H. C. Anderseno pasakų, juk jos yra vienas iš didžiausių daniškos literatūros pasididžiavimų. Tai, matyt, bus mano pirmoji perskaityta knyga danų kalba. Vėliau visi kartu valgėme pusryčius.  Įprastai pusryčių kartu nevalgome, nes skirtingu metu keliamės, bet gimtadienis tik kartą metuose, todėl kartą galima ir pusryčius kartu pavalgyti. Daug kakavos ir uogienės. Ir visur Danijos vėliavos. Visi namai mirgėjo raudonai - baltomis spalvomis. Tokia jau keista ta tradicija. Dažnai net vietoj žvakučių ant torto danai smaigsto vėliavėles. Bet net patys danai nelabai supranta, kodėl taip daro... 

Taip pat su savo h'sese ir h'mama buvome dideliame muziejuje po atviru dangumi. Šis muziejus nemokamas, visiems visada atviras. Dideliame parke - daug mažyčių namelių. Kiekvienas namelis atspindi tam tikro laikotarpio ir regiono danų architektūrą bei žmonių gyvenimo būdą. Visas parkas ir muziejus labai panašus į mūsų Rumšiškes. Dar viena tikrai miela ir namais dvelkianti akimirka buvo, kai mane pasveikino mainų moksleivė iš Vokietijos (mes mokomės toje pačioje mokykloje). Ji padovanojo man šokoladą. Jį išpakavau po kelių valandų. Ir tai buvo 'Milka' šokoladas. Danijoje sunkiai jo surasi, nebent oro uoste... Buvau pasiilgusi šio šokolado, štai ir susitikome. :)

Mano septynioliktasis gimtadienis praėjo be torto... Kiek keista, nes koks gi gimtadienis be torto. Danai dažnai nesusitinka su tortu per gimtadienius. Bet na aš tikrai norėjau su juo susitikti, nes jis visai geras mano draugas, visad pasaldina gyvenimą... :D Na bet bus tų torų, jei ne šiandien, tai rytoj, o jei ne rytoj, tai šeštadienį.Džiaugiuosi, kad šis gimtadienis buvo kiek kitoks. Ramesnis, pilnas minčių, ilgesio, nežinomybės ir mažų džiaugsmų. 
Ačiū Visiems, kurie buvo su manimi. Sapne, laiške, žinutėse, mintyse ir pačiame nuostabiausiame juoke...Ačiū ir tiems, kurie nebuvo. Dar bus laiko pabūti.


Pasidalinu su jumis daniška gimtadienio dainos versija. Nors tai ne ta dainelė, kurią man dainavo mano h'šeima, bet argi nesmagu pasiklausyti danų kalbos, o ir ukulelė fone skamba... ir šis žmogelis mielas. Geros dienos, min venner. Knus.