Šokoladinių blynelių nuotaika

Mano draugas Marco yra pats geriausias Kosta Rikietis. Kažkada jis atvyks į Lietuvą ir visi galėsite su juo susipažinti. Jis padeda man mokytis danų ir ispanų kalbas. Užplūsta toks beprotiškas jausmas, kai suvoki, jog vienu metu mokaisi tris kalbas. Anglų, danų ir ispanų.  Jo mainų metai prasidėjo prieš šešis mėnesius, taigi jis puikiai kalba daniškai. Mane užklumpa baltas pavydas, kai girdžiu, kaip jis kalba daniškai. Jis įkvėpia mane dar labiau stengtis ištarti tuos skagkjgjkflg žodžius. :) 

Atradom nuostabią vietą šalia gimnazijos. Sakiau, jog jei mano lietuviai draugai būtų čia, mes leistume čia savo paskutines vasaros dienas... Šokolado, dainų, poezijos ir pieno apsupty. Ir nieko daugiau nereikia iki didžiausios laimės. Ane, Aušrine, Austėja, Akvile, Kotryna, Adomai, Jokūbai, Tomai, Giedriau, Rokai, Džemai, Povilai, Karolina, Dovile, Džiugai, Juste, Kriste, Gabriele, Justai,Vyta, Greta, Giedre, Kiprai, Mamyte, Tetuk... :) Bet ir dabar čia laimės angelai sukasi ratu. Marco mano brolis. Jis puikiai mane jaučia. Jo patarimai stebuklingi. Dėl to, jei jums reikia patarimo, kreipkitės į Marco.

Taip pat susidraugavau su blynais. Štai receptas.http://www.dk-kogebogen.dk/opskrifter/visopskrift.php?id=4209  Nepamirškite į tešlą įmaišyti bananų ir pieniško šokolado. Išmokau apversti blyną ore. Ak visad slaptai apie tai svajojau... Blynai suartina.

Nes jaukumas jaukumui jaukumas.

Aš žiūriu į tave šokoladinių sausainių akimis.

Šokam į dangų?  Paplaukiot.

Čia su antytėmis dalinomės šokoladiniais sausainiais.

Keista... Taip Dieviškai Keista. 

Min ven Marco og jeg.

Labas, Lietuva! Prisėsk šalia.

Run, Forest, Run.

Čia kalbėjom daniškai. Det vil jeg ikke ( Aš nežinau)

Vi ses. Susitiksime kompote.

Keistenybės

Keletas beprotiškų dalykų, kurie mane visai pralinksmino:

1) Šiandien su savo drauge Putte vaikštinėjom po Kopenhagą ir užėjom į vieną drabužių parduotuvę. Joje pasijutau kaip naktiniame klube. Beprotiškai tamsu, muzika tokia garsi, jog turi rėkti, jei nori, kad tave išgirstų. Po penkių minučių apsvaigsti, nes visa parduotuvė yra iškvepinta aštriais kvepalais, kadangi parduotuvės savininkas nori, jog visi drabužiai kvepėtu tuo kvapu. Vienoj parduotuvėj yra kokie penki prekystaliai. Už kiekvieno prekystalio stovi po vieną pardavėją. Būtinai vaikiną. Ir būtinai modelį.

2)Pastatai čia prausiasi. Pro tam tikrus plyšius pasrūva muilo kvapo garai. Pastato sienos ir šalia esančios gatvės būna it lietuje permirkusi moteris, pakvipusi švelniu muilu.

Kopenhagos centras

3) Dauguma mano sutiktų žmonių mėgsta pasirašyti savo krauju. (:D) Vienas pažįstamas užrašė savo duomenis mano užrašų knygutėje ir pridėjo savo pradraskytą pirštą... Nelabai kaip skamba, nelabai ir džiugina. :D

4) Jei leidi popietę nuošalesnėj vietoje (prie upės ar parke) ir pro šalį eina danas su šuniu, tai jis būtinai su tavimi susipažins ir palinkės geros dienos.

5) Šiltą maistą danai valgo tik vakarienės metu. Jie nevalgo pietų.

6) Iki aštuoniolikos metų darbą rasti yra žymiai lengviau nei būnant pilnamečiu.  Dauguma mano klasiokų dirba dvi dienas per savaitę po 7 valandas. Per mėnesį jie užsidirba 2000Lt. Na aišku, čia ir kainos 3-4k. didesnės nei Lietuvje,bet čia nepilnamečiai turi galimybę patys užsidirbti bei išbandyti įvairias darbo vietas.
Laukite tęsinio.

...

Po truputį bandau gyventi iš naujo. Esu mažas kūdikis, kuris turi spręsti daniškus suaugusiųjų reikalus. Viskas čia reikalauja ryžto, drąsos ir ištvermės. Turi drįsti prieiti prie nepažįstamo žmogaus, turi drįsti užkalbinti jį kalba, kurios beveik nežinai... Drįsti paklausti klausimo, kurį vakare pakartojai milijoną kartų, nors žinojai, kad atsakymo vistiek nesuprasi. Turi drįsti nesuprasti. Nesuprasti nieko, ką mokykloje aplinkui kalba 1000  bendraamžių. Nesuprasti pokštų, iš kurių jie juokiasi, nesuprasti pamokų, kurias visi taip inirtingai konspektuojasi. 

Privalai būti sau vienu metu ir griežtas ir atlaidus. Negali sau leisti pasiduoti liūdesiui, vienišumui ar slegiančiai nežinomybei, tačiau negali ir smerkti savęs, jei nepavyko suvokti, ką tau sako, jei nepavyko tinkamai prirakinti dviračio, jei nepavyko užmigti ir atgauti jėgas... Negali smerkti savęs, jei kartais tiesiog nebenori niekam nieko pasakyti, jei kartais lieki vienas klasėje. Turi leisti sau pavargti, leisti sau pailsėti. Tuomet gali nusipirkti šokolado ar valandą kalbėti tik angliškai, o kartais net ir lietuviškai. Būna akimirkų, kai kažką pasakoju lietuviškai. Nes to tiesiog mirtinai reikia. Ir nesuvarbu,kad pašnekovas absoliučiai nieko nesupranta, bet mano jausmas pasiekia jo buvimą šalia, buvimą, kuris akimirksniu tampa jaukumu.

Čia esi paskendęs nuolatiniuose apmąstymuose. Esi protingas kūdikis, kuris kuria savo vienierių gyvenimo metų strategiją. Todėl pasveri visus savo sprendimus, analizuoji žmonių elgesį, savo sapnus, lygini viską su savo ankstesniuoju lietuvišku gyvenimu. Ir dažnai sunku išlaikyti liksvarą, nes keliauji plonu lynu. Tarp Lietuvos ir Danijos. Ir,atrodo, esi, bet dažnai tuo suabejoji... Nes nebežinai, kur esi. Nebežinai, kas esi. Nebežinai, kaip reikia būti. Bet žinai, kad reikia būti. Ir jauti, kad to beprotiškai trokšti.

Ir dažnai būna sunku. Ir tik mainų moksleivis gali visiškai suprasti kitą mainų moksleivį. Tai aš jau atradau. Puikiai sutariu su čia esančiais keliais mainų moksleiviais. Vienas iš jų  atvyko iš Čilės. Šeštadienio popietę ramiai šnekučiavomės viename iš žaliausių ir jaukiausių Kopenhagos parkų. Ir jis pasakė paprastą, bet nuplaunančią bet kokius rūpesčius teoriją. ,,But you know, ugly things  are cute things.Beause ugly things always remind you cute things. It means ugly things are cute things." Ir tada viskas pakvipo paprastumu.  Tada aš dar labiau paaugau. Ir ačiū mano čiliečiui draugui už tokią paprastą ir aiškią išmintį. 

Ir kai stebi milžinišką bėgikų maratoną, kurio sudėtis yra danai nuo 9 iki 90 metų, suvoki, jog galbūt kartais tiesiog per mažai sportuoji ir per daug mąstai... Mintys ima kimštis, karts nuo karto jas reikia išgarinti... Todėl dabar einu pabėgioti ir pasitikti atkeliaujantį lietų. Tokia jau ta daniška laimės paslaptis.

Vi ses snart!

Dansk Skole

Su rugsėjo pirmąja, mieli mano vaikai! Taip, tuo metu, kai Lietuvoje visi turėjo laisvą dieną, aš pradėjau eiti į savo danišką gimnaziją. Sunkiai sekėsi naktį užmigti. Vis mąsčiau, kaip mane sutiks danai, kaip kreipsis (jei kreipsis), kokiomis akimis į mane žiūrės...  O dar tas keistas jausmas, kai nežinai, kokia kalba šiąnakt sapnuosi... O ir sapnuose išmokstu naujų žodžių. Neveltui čia apie sapnus kalbu. Sapnavau savo būsimą danišką klasę. Aiškiai regėjau vaikiną, vardu Mathias. Ir nepatikėsite, bet vos įžengiau į klasę iškart susipažinau su Mathias. Galbūt nuo per didelio mąstymo pradėjau nuspėti ateitį...

Šiais metais turėsiu matematikos, anglų, danų, ispanų, religijos, socialinių mokslų, sporto, istorijos bei biologijos pamokas. Viena pamoka trunka 90minučių. Dėl to mokytojai ir mokiniai neskuba, ramiai išanalizuoja temą. Jau pirmą dieną teko dirbti grupėse. Mokiniai ir mokytojai čia draugai. Nenuostabu, jei  savaitgalį jie eina kartu pasilinksminti. Į mokytoją paprastai mokiniai kreipiasi vardu. Pastebėjau, jog su mokytojais čia itin lengva bendrauti, jie žiūri į tave kaip į visiškai subrendusį žmogų. Dauguma mokytojų su manimi stengiasi kalbėti daniškai, jie kantriai pakartoja frazę 4546 kartus, kol aš imu suprasti. Bet dar turiu ir atsakyti daniškai... Taigi mūsų pokalbiai dažniausiai trunka labai ilgai, tik pokalbio kokybė kol kas neatitinka kiekybės. Bet aš neprarandu vilties jau šiais metais skaityti ir suprasti danišką ekonomikos vadovėlį.

Visi mokiniai šiandien buvo beprotiškai laimingi. Sugrįžimas į mokyklą jiems yra šventė.Keista, nes vasaros atostogos čia yra dvigubai trumpesnės nei Lietuvoje. Matyt, tai daug ką byloja ir apie pačią mokyklą bei jos sistemą. Anglų mokytoja leido mokiniams patiems išsirinkti temą, kurią norės nagrinėti metų eigoje. Pasirinkti autorius, kurių tekstus norėtų skaityti ir analizuoti.

Einant į mokyklą reikia itin saugotis dviračių, nes jų čia šimtai. Beveik visi moksleiviai į mokykla atvyksta būtent šia ekologiška transporto priemone. Čia tam puikios sąlygos. Yra atskiri dviračių takai, šviesaforai ir t.t. Automobilių vairuotojai labai draugiški dviratininkų atžvilgiu. Čia dviračiui visuomet teikiama pirmenybė. Apskritai, vairuotojai čia itin draugiški. Retas, kuris burnoja kitam vairuotojui suklydus ar sumažinus greitį. Dažnas tiesiog nusišypso ir bereikalo negadina sau ir kitiems nuotaikos. 

Visi mokiniai į mokyklą atsineša savo kompiuterius. Yra pamokų, kur kompiuterį turėti privaloma, nes daug dirbama savarankiškai ieškant informacijos. Taip pat yra naudojamos tam tikros pagalbinės programos. Paprastai mokiniai neturi sąsiuvinių, nes viską konspekuojasi kompiuteryje. 

Man neįprasta yra tai, jog pamokų metu mokiniai gali valgyti ir gerti. Mokytojui kalbant kažkas gali žiaumoti sumuštinį ( jie čia populiarūs ) ir niekas net nesusimąstys apie pagarbos kitam reikšmę. Lietuvoje retai kada kyla mintis valgyti pamokų metu. Jau vien mokslo kokybė nuo to itin nukenčia. Vietoj to, kad visą savo dėmesį skirtum nagrinėjamai temai, dalį jo skiri raugintiems agurkėliams ir sūriui. 

Mokiniai čia itin draugiški ir šilti. Jie rodo labai didelį susidomėjimą ir imasi inciatyvos. Tai buvo tik pirma diena mokykloje, o aš jau susipažinau su visa savo klase. Beja, mokiniai daug laiko praleidžia kartu po pamokų. Kokie trys šimtai mokinių susirenka prie mokyklos esančioje pievoje ir mėgaujasi saule (kartais), nors lietus čia dažnesinis reiškinys.

Pamokos vyksta daniškai, todėl kol kas beveik nieko nesuprantu, tačiau jaučiu kaip kasdien darosi vis lengviau ir lengviau atskirti pavienius, man jau žinomus žodžius, atkartoti sakinius. Žingsnis po žingsnio ir ateis diena, kai ir aš galėsiu dalyvauti diskusijose bei darbo grupėse. 

Vi ses!

Susidūrimas su pradžia

Savaitė stovykloje? Ech nieko naujo. Juk kiek stovyklų apkeliauta, kiek susipažinimo žaidimų sužaista. Mainų moksleivių Danijoje stovykla ar vadinamas seminaras iš pradžių nuskambėjo kaip dar viena paprasta, kažkuo į kitas panaši stovykla. Tačiau visas paprastumas buvo toks neįprastas, jog net knaisiodamasi po savo praeitį nieko panašaus negalėjau aptikti. 

Kažkas, rodos, akimirksniu perjungė mano gyvenimo kanalą. Tą savaitę mano akys stebėjo neįprastos išvaizdos jaunuolius, ausys girdėjo įvairiausias kalbas. Nuo ispanų, portugalų, suomių... iki japonų ir tailandiečių. Dažnai taip užsinorėdavau mokėti visas tas kalbas. Visus tuos keistus, niekada negirdėtus ir neištartus žodžius. Taip būtų žymiai lengviau prieiti, atrasti, pažinti. Nors daugiausiai laiko kalbėjomės angliškai (juk nebuvo kito būdo bendrauti su kitataučiais), tačiau vis pastebėdavau, kaip prašnekę savo kalba jaunuoliai nušvisdavo, kaip akimirksniu atgaudavo jėgas. Juk visad gera sugrįžti ten, kur tavo širdis ir protas patiria harmoniją. Sava kalba yra kaip tik ta vieta. Kaip tik tas būdas, kuriuo geriausiai gali išreikšti save. Nes čia tavo laivas neskęsta. (Tebūnie tai kito įrašo pavadinimas). Taigi turėjome įveikti kalbos barjerą. Turėjome išmokti ieškoti ir atrasti kalbant svetima kalba. Su laiku atėjo ir angliškos mintys ir angliški sapnai... 

Bet vis dėl to įvyko keistas dalykas. Iš pradžių negalėjau patikėti, kokie skirtingi yra šio pasaulio žmonės. Kokios skirtingos jų manieros, jų pokštai bei reakcijos. Tačiau vėliau beveik kiekviename užsienietyje pradėjau pastebėti kažkokių neįtikėtinų bruožų. Bruožų, kurie visai tokie patys, kokius turi mano lietuviški draugai. Galbūt tai tik mano protas, nusviestas į naujovių sklidiną realybę, bandė ieškoti savų, pažįstamų dalykų. Galbūt suveikė savisaugos instinktas. Kai nori pasislėpti už tave pažįstančių žmonių. Vėliau visi tie panašumai išnyko. Atradau jaukumą.  Ir visi sutikti žmonės vėl tapo visiškai unikalūs ir į nieką nepanašūs. Tokia būsena aplankė mane pirmą kartą gyvenime. Paplokime.

Visą savaitę bandėme mokytis danų kalbos. En, to , tre, fire, fem... Sakote lengva? Kol neišgirsti to iš daniškų lūpų.  Tuomet suvoki, jog tarimas yra visai kitoks nei mums, lietuviams, gali pasirodyti. Buvome suskirstyti į kalbos grupes: amerikiečiai, meksikiečiai, vokiečiai, azijiečiai, Vakarų europiečiai ir Rytų europiečiai.  Lengviausia kalbą buvo mokytis vokiečiams ir amerikonams. Savo kalbos grupėse jie kalbėjo gimtąja kalba. Visi kiti turėjo stengtis laviruoti trimis kalbomis: anglų, danų ir savo gimtąja. Po kelių valandų kalbos grupėje jaučiausi visiškai apsvaigusi. Tai bent mankšta vasarą linkusiam tinginiauti mano proteliui... Savaitės bėgyje jau galėjau paprašyti vandens bei padėkoti už maistą daniškai.  Tai bent pasididžiavimas. :)

Taip pat buvo puiki proga sužinoti, koks yra užsieniečių požiūris į Lietuvą. Buvo tokių, kurie puikiai žinojo, kur yra Lietuva ir netgi tai, jog jos sostinė yra Vilnius, o ne Ryga. Buvo tokių, kurie norėjo sužinoti ir daug klausinėjo. Kartais klausimai buvo nelabai mieli, pavyzdžiui,: „Aš nieko nežinau apie Lietuvą. Gal gali ką nors papasakot? Neįsivaizduoju, kaip jūs ten galite gyventi.“ Susidūriau su iššūkiu išlikti ramia ir pasitelkiant šaltą protą viską gražiai paaiškinti. Taip pat buvo ir tokių, kuriems Lietuva, Latvija ir Estija yra viena šalis. Taigi su mainų moksleiviais iš Latvijos ir Estijos jautėmės kaip tikri broliai ir seserys. O toks daugelio požiūris padėjo mums, lietuviams, latviams ir estams, labai gerai susibendrauti. Nusprendėme, jog mūsų šalims reikia daugiau bendradarbiauti. Taigi ateity planuojame surengti bendrą projektą. Kodėl gi nesurengus stovyklos? Dažnai žiūrime į tolimus kraštus... Bet gi kur nueisime, jei nemokame žengti pirmųjų žingsnių, kurie galbūt toli nenuveda, bet padeda mums lengviau realizuoti savo didesnius tikslus.

Lietūs čia pažeria naujas idėjas... Reikia jas visas išsaugoti ir ateity realizuoti. Mano ilgametražis maratonas prasidėjo.

Penkios dienos su panašaus likimo laimingaisiais prabėgo akimirksniu. Supratau, jog visos šalys išgalvotos ir nėra jokių mus skiriančių sienų...

YFU Denmark seminaro dalyviai. (12.07.30-08.04)

Lėktuvo įrašas

Aš supratau. Šioje žemėje nėra paskutinių apsikabinimų, paskutinių bučinių, nieko nėra paskutinio -  niekas neturi pradžios ir pabaigos. Pastarosiomis savaitėmis daug sykių norėjau save paskutinį kartą atiduoti savo mažyliams. Sakiau: „Šiame apsikabinime esu aš visa, pasiimk mane laimingai“, bet taip ir likau stovėti su sumišusia išraiška, nežinomo jausmo skaldoma į tūkstančius mažyčių jausmelių. Niekada, niekada neapkabinsiu Jūsų visų, mažyliai, paskutinį kartą. Nes tokio paprasčiausiai nėra ir nebus. Aš esu upė be pabaigos, Jūs mano intakai, kurie taip pat niekada nesibaigia.

Ir jokio liūdesio, tik isteriškos  ašaros, nes kūnas reikalauja veikti pagal aplinkos įdiegtą programą. Siela priešinasi. Ji rami. Rami ir užtikrinta visko, kas vyksta teisingumu ir prasmingumu. Šis skrydis paprasčiausiai yra tam, kad valgydami skaniausią sumuštinį su nutela prisimintumėte ir mane. Kad gerdami pieną pakeltumėte už mano miegą tostą, kad ramus ir saldus būtų. Visa tai vyksta tik dėl to, jog šioje žemėje nėra vietos  nuoboduliui. Šioje žemėje skraido lėktuvai... Ne, jie visai neskraido, juos nupučia angelų lūpos, kur žmonių širdys trokšta. Visai, kaip mes pučiame muilo burbulus... Į jūras, garbanas, medžius, žolę. Tik angelų burbulai nesprogsta... Tegu ir mūsiškiai sutvirtėja. Pagaminkime tokią muilo burbulų cheminę formulę.

O aš neprapulsiu, nes nelaukiu, o svajoju.

Minčių + lėktuvo ūžesys.

(Liepos 29d.)