Kadangi jau atėjo žiema, o aš čia esu keturis mėnesius, tai supratau, kad reikia pasidalinti su jumis viskuo, kas įvyko per šį laiką. O įvyko daug. Vienas didelis įvykis iš daug mažyčių nutikimų.

Rudens atostogas praleidau kartu su host'šeima jų vasarnamy visai kitoj Danijos daly - Juland pusiasaly, vakarinėj pakrantėj. Danijoj pilna tokių mažyčių jaukių vasarnamių. Su dideliais langais ir senoviniais baldais. Mano h'šeimos vasarnamis yra prie Norvegų jūros. Taigi pirmą kartą savo gyvenime buvau prie jūros rudenį. Namelis stovi tarp keistų milžiniškų kopų, kurios kasmet keičia savo formą. Viskas priklauso nuo vėjo nuotaikos. Nuo tų kopų galima čiuožinėti. Lygiai taip pat, kaip mes čiuožinėjam žiemą su rogutėmis. Papludimys yra savotiškas muziejus po atviru dangumi. Nes jūra labai galinga ir šėldama į krantą išmeta visokiausių keistų daiktų. Laivelių, butelių, pirštinių, naftos gabalų... Toj Danijos daly nuolat lyja. Lyja. Lyja. Lyja. Va taip vat.

Daug laiko praleidžiu Kopenhagoj. Jaukus miestas. Pilnas jaukių mielų keistuolių. Dvivietis dviratis. Moteris. Vyras. Ant dviračio rėmo armonika,vietoj bagažo kolonėlės, skambučio vietoje mikrofonas. Važinėja sau po miestą ir dainuoja kiaurą dieną. Koncertas šen, koncertas ten. Įtraukia visus. Sustabdo visus. Pradžiugina visus. Stebuklingas paprastumas. Nepaprastai sunkiai atrandamas ir suvokiamas paprastumas.

Taip pat per šį laiką įvyko YFU vidurio seminaras. Ir vėl susitiko visi YFU-Danmark mainų moksleiviai. Sužinojome, kaip kam sekasi. Kaip auga danų kalbos žinios. Nenusivyliau. Mano pastangos mokantis kalbą nėra bergždžios, kaip man kartais gali pasirodyti. Dešimt kartų neteisingai ištartas žodis vienuoliktą kartą bus ištartas teisingai. Paslaptis, kurią atskleidžiau visaip vartydama liežuvį bandant ištarti daniškai ,,duona'', yra Kantrybė.

Taip pat pakeičiau savo klasę. Perėjau iš socialinių studijų linijos į muzikinę liniją. Nuo to laiko mokykloj smagu.Gal dėl to, kad savo naujoje klasėje kalbu tik daniškai. Klasiokams nebaisu prieiti. Nebėra tokio didelio kalbos barijero. Žymiai lengviau pasijusti visuomenės dalimi, kai gali palaikyti pokalnį danų kalba.

Stengiuosi sekti pamokas. Vakar buvo mano pirmas atsiskaitymas. Tema: ,,Globalinis atšilimas". Ilgai nagrinėjom šią temą. Turim tokius specialius labai išmanius apračiukus, su kuriais matavom oro temperatūrą, drėgmę, vėjo greitį ir t.t. Darėm daug bandymų. Gaminom alkoholį, kurį galima panaudoti vietoj kuro. Atsiskaitymas vyko danų kalba. Ir aš viską supratau!!! Dabar beliko parašyt pranešimą. Kažkaip linksma. Bet man patinka. Čia mano pasirinkimas. Aš galėčiau nieko neveikti, niekas neprieštarautų. Bet suvokiau, kokia didelė tokių iššūkių vertė. Ne dėl pažymio, ne dėl diplomo, ne dėl mokytojo. Dėl savęs. Dėl to, kad tikrai išmokčiau, kad dar labiau įgyvendinčiau tikslą, kuris, deja, niekada nebus iki galo įgyvendintas. Kalba neturi jokių ribų. Kalba niekada nebus išmokta. Kalbą galima tik mokytis. Niekada nepasiekiant finišo. Reiktų labai liūdėti suvokus, kad viskas, kalba jau išmokta.

Danijoj prasidėjo Šv. Kalėdų laikas. Kartu su h'šeima buvome YFU organizuotame ,,Juleklip" vakare. Lankstėme kalėdines žvaigždutes. Žaidėme kalėdinių dovanų žaidimą. Visos dovanos sudėtos ant stalo. Daug kauliukų. Tuos kauliukus žmonės išmeta ratu. Jei iškrenta  6, gali pasirinkti dovaną. Antras raundas toks, kad iškritus 6 turi pasirinkti kito dovaną.  Taip ir bėgioja visi ratu. Kol galiausiai žaidimas baigiasi ir arba lieki be dovanos arba su kalnu dovanų.

Visi namai išpuošti kalėdinėm dekoracijom. Taip pat mano h'šeima man padarė dovanų kalendorių. 24mažos dovanėlės. Kasdieną turiu atidaryti po vieną dovaną. Nepamenu, kada paskutinį kartą jaučiau tokią kalėdinę nuotaiką nuo pat pirmos žiemos dienos...


O taip pat šiandien Kopenhagoje koncertavo D. Razauskas. Keista matyti Razauską Danijoj. Žiūrėjau į jį ir jo grupę ant scenos ir vis užmiršdavau, kad jie tikri, kad čia ne kompiuterio ekranas... Šis koncertas man buvo dovana iš namų. Tai buvo mano namai. Lietuvių bendruomenė. Keistas jausmas, kai visiškai, be jokių pastangų supranti, ką šneka aplinkiniai. Kai juokiesi, nes juokinga, o ne dėl to, kad kiti juokiasi. Keistas jausmas, bet visai neatnešantis liūdesio, nes tiek daug nueita ir tiek daug išmokta. Tai kaip tik įkvėpia dar labiau kibti į danų kalbą, kad galėtum dar geriau suprasti ir juoktis, nes tikrai supratai iš ko juokiamasi...

Daug visko nutiko... Daug visko ir užsimiršo. Jei tik dažniau čia užsukčiau, viskas būtų žymiai paprasčiau. Na bet negi dabar nerimausi dėl to? Šį rytą čia tiek daug sniego...

Su host sese

Su klasiokais atliekant bandymą. Šitą dėžę pamerkėme į vandenį. Su kastuvais išjudinome dumblą. Dežės viršus, kuriame buvo paliktas oro tarpas, prisipildė dujų, kurios buvo išjudintos iš ežero dugno. Atsukome vamzdį, uždegėme degtuką ir išeinančių dujų dėka pavyko pamatyt milžinišką ugnį. 

Juletid kalender

D. Razausko ir grupės koncertas Kopenhagoje

Su kitais mainų moksleiviais Roskylde

Galla vakaras mokykloje su Luise

Verrrrda

Gyvenu čia jau daugiau nei tris mėnesius. Per šį laiką gyvenau dvejose šeimose. Dabatinėje šeimoje jau gyvenu beveik du mėnesius. Jaučiuosi kaip namie. Dabar suvokiu,kad, matyt, turiu dvejus namus. Lietuvoje ir Danijoje.
Turbūt daug kam įdomu, kaip man sekasi su danų kalba. Sunku save vertinti objektyviai. Esu idealistė ir vis neleidžiu sau savęs pagirti, jaučiu, jog man vis negana ir negana. Na bet galiu nieko nevertinti, o tik apžvelgti esamą situaciją. Šeimoje jau kalbame vien daniškai. Mokykloje su klasiokais kalbu taip pat daniškai. Žinoma,  kol kas galiu kalbėti tik visai paprastomis temomis. Per šį laiką vis labiau suvokiau, kaip reikia mokytis kalbą. Turiu mažytę geriausią draugę. Užrašų knygutę, kuri telpa į bet kokią kišenę. Tik išgirsti nežinomą žodį, iš karto jį užsirašai. Ir kas dieną visą tą knygutę perskaitai nuo pradžios iki galo. Vėliau kalbėdama matau tos knygutės lapus. Žodžių seką, pabraukimus, tušinuko spalvą... Kartais net sapnuoju užrašytus žodžius. Puikus būdas. Ypač šaly, kurioj ta kalba ,kurią nori išmokti, visi kalba.

Danų kalba reikalauja labai daug kantrybės. Ypač iš lietuvių ar kokių ispanų. Nes ,pavyzdžiui, kokia vokiečių kalba turi bendras šaknis su danų kalba. Vokiečiai danų kalbą išmoksta nepaprastai greitai. Labai daug panašių ar net tokių pačių žodžių. Man labai sunku tarti daniškus žodžius. Liežuvio judesiai visiškai skiriasi nuo lietuvių kalbos. Čia nėra "R" raidės. Čia R raidė tarsi kažką norėtum išspjauti. Sunku apibūdinti. Bet su laiku, vis girdėdama tuos garsus, sugebu juos atkartoti. Nors net dešimt metų Danijoje gyvenantys žmonės neatsikrato akcento. Mat kiekvienos šalies žmonių burnos yra kažkiek kitaip susiformavusios, mat pritaikytos tos šalies kalbai... Neišgalvota faktas.

Dar vienas labai sudėtingas dalykas yra tas, jog žodžių rašyba ir tarimas yra kaip diena ir naktis skirtingi. Taigi turi mokytis dvigubai. tarsi dvi skirtingos kalbos. Viena rašai, kita kalbi.
Na bet man labai pasitarnaujau anglų kalba. Kadangi viską visad verčiu iš anglų kalbos į danų. Giminingos kalbos, sakinių struktūra labai panaši.

Mano galvoje verda kalbos. Verda, bet negaruoja. Dangtis sulaiko visus garus. :)

Sekmadieninis

Viskas prasidėjo Odense mieste, YFU pradžios seminare. Vėliau porą dienų gyvenau su YFU savanore Kopenhagos centre. Tada mėnesį praleidau su savo laikinąja šeima Ballerup miestelyje (12 km iki Kopenhagos) ir pagaliau praėjusį šeštadienį persikrausčiau į savo pastovią šeimą, kuri gyvena Brønshøj miestelyje (6km iki Kopenhagos centro). Taigi gyvenu pačioje Kopenhagoje. Ir dėl to esu labai laiminga, nes bet kada galiu numinti dviračiu iki pačių jaukiausių Kopenhagos vietelių.

Mano šeima labai žaisminga ir miela. Turiu dvi host'seses. 15 ir 17 metų. Mes puikiai sutariame ir sunku vakarais anksčiau nueiti miegoti, nes vis norisi kažką kartu veikti, nusiaubti kambarius, o vėliau juos ir vėl sutvarkyti... Keista. Bet smagu. Kartu su jaunesniąja seserimi mokomės groti. Ji gitara, aš ukulele. Dviese mokytis kur kas smagiau.

Jau gana daug kalbambe daniškai. Nors žmonės ir kalba su manim angliškai, aš stengiuosi atsakyti daniškai. Kalbėti lengviau nei suprasti, ką jie sako. Nors būna visaip... Na bet su kiekvienu teisingai ištartu danišku žodžiu jaučiuosi laimėjusi itin svarbią pergalę.

O šiandien sekmadienis. Sekmadieniai čia itin ramūs. Čia jie kitokie nei Lietuvoje. Ten dažnai būdavau užsikrovusi kalnais namų darbų. Taigi patirdavau daug streso ir nerimo. Čia mokslai manęs nespaudžia. Čia galiu pasirinkti, kokius dalykus mokintis. O ir mokymosi būdas čia truputį kitoks. Nesakau, kad jis kitoks visiems. Matyt, labaiusiai man, nes esu mainų moksleivė. Čia mokausi kitokio gyvenimo būdo. Kad ir kitokie sekmadieniai... Kartais sutrinku - kodėl aš rami, kodėl nesinervinu? Juk rytoj į mokyklą !!!!! Nėra dėl ko nerimauti.

Ramiai paskęstu knygų jūroje... Ramiai pusryčiauju su savo h'šeima dvi  valandas, kol ateina pietų metas. Tuomet ramiai pietaujame, kol ateina vakarienės metas... Na gerai, truputį perspaudžiu. Bet, mielieji, būkit ramūs sekmadieniais. Nes sekmadieniais kavai lemta garuoti ilgiau.

Tapu Tapu Tapu

Tapu tapu tapu tapu ėjo katinas be batų, kai surado batukus sužinojo džiaugsmelius.
Ir aš čia daug detalių ir mažų nuotykių apturėjau. Mažyčiai dalykai užaugina didelius jausmus manyje. Taigi pabersiu jums čia truputį saldainių.

• Ypatingai vertinu trumpas keliones vietiniais autobusais. Ne dėl to, jog bilietas kainuoja itin brangiai... Ne, visai ne dėl to. Vos įžengi į autobusą, iš karto tampi žymiai laimingesnis nei prieš tai. Autobusų vairuotojai čia patys laimingiausi žmonės. Jie  be perstojo šypsosi ir juokiasi. Dažniausiai bandau daniškai su jais kalbėti, nes turiu įsitikinti ar važiuoju tinkama kryptimi ir šiaip smagu mokytis kalbos tikrose situacijose. Kartą paklausiau vairuotojo, ar važiuoju Dikterparken kryptimi. Jis pasakė : ,,Taip". Aš padėkojus nuėjau atsisėsti, o jis žiūrėdamas į mane veidrodėly, tęsė pokalbį. Tuomet aš grįžau ir turėjau ilgiausia pokalbį savo gyvenime danų kalba. Kalbėjomės kokias 7minutes. Apie paprastus ir man įkandamus dalykus, nes, deja, bet su tokiomis mano danų kalbos žiniomis apie gyvenimo prasmę nepakalbėsi... Išlipus iš autobuso galėjau dangų pasiekti. Kažkokią ypatingą laimės paslaptį tie paprasti žmonės žino. Gal dėl to, jog nuolat juda į priekį savo geltonais autobusiukais... Nors ratu, nors vis aplinkui, bet nieakad nesustoja ir dar kitus įkvėpia eiti pirmyn.

• Angeliškose rūsio tipo Kopenhagos krautuvėlėse galėčiau lankytis kasdien. Vos įžengus į tokią braškinių ledų spalvos krautuvėlę išgirsti durų skambučio garsą. ,,Din-don". Tai ženklas pardavėjui, jog kažkas užsuko į jo parduotuvę. Tose parduotuvėlėse yra daugybė mielų ir originalių smulkmenų... Nuo degtukų dežutėse miegančių megztų peliukų, karamelių, užrašų knygučių iki miniatūrinių senų knygų ir pageltusių atvirukų... Pardavinėjamos atvirukų kolekcijos. Gali sėdėti ten visą dieną ir peržiūrinėti atvirukus, nes visi jie skirtingi, visi savaip kvepia. Gali aptikti net ir prirašytų atvirukų... Keistas jausmas užvaldo, kai supranti, jog kažkieno asmeniškos mintys yra taip lengvai parduodamos... 

• Nors šokolado kainos čia itin didelės ( kaip ir visų kitų dalykų kainos), bet už tad galiu mėgautis nemokamu šokolado kvapu visą parą. Netoli mano mokyklos ir namų yra šokolado fabrikas. Skriejant dviračiu tą kvapą lengva užuosti. Šokoladinis vėjas... Taip , ir tokių būna. 

• Pradėjau lankyti mokyklos chorą. Tai yra visiškas džiaugsmo ir energijos užtaisas. Dainuojame Queen'ų dainas, geriame karštą šokoladą ir daug juokiamės... 

• 
  

Fødselsdag

Ilgai mąsčiau, kokį įrašą šiandien čia turėčiau palikti. Tiek mažyčių nutikimų prašosi atskiro įrašo, tačiau tuo pačiu metu jie yra per maži, kad tą atskirą įrašą paneštų ant savo pečių. Galbūt per daug sureikšminu šio blogo rašymą, tačiau jaučiuosi atsakinga už tai, ką dalinuosi su jumis. Ir visos detalės yra nepaprastai svarbios, nes jose vis dėlto kažkas tikrai gyvena...
Vakar švenčiau savo gimtadienį. Pirmą kartą gyvenime peršokau į didesnį skaičiuką ne Lietuvoje. Keistas jausmas, kai didžioji žmonių dalis sužino apie tavo gimtadienį tik iš visažinės facebook'o programėlės. Dar keisčiau, kad ne tik sužino iš facebook'o, bet ir sveikina ten, nors sėdi toje pačioje klasėje. Na bet nėra ko stebėtis, juk danai gana šalti žmonės, kol pats prie jų neprieini.
Tačiau tai tikrai ne viskas. Gimtadienio rytą mane pažadino daniška dainelė, kurią dainavo mano host'šeima. ,,I dag er det Linas fødselsdag hurra hurra hurra. Hun sikkert sig en gave får, som hun har ønsket sig i år! Med dejlig chokolade og kager til!" (Šiandien Linos gimtadienis valio, valio, valio. Ji gavo dovanų, kurių laukė visus metus!  Su šokoladu ir tortu!) Vos pabudus turėjau išpakuoti dovanas. Kokie mainų metai Danijoje be danų - anglų žodyno. O taip pat be H. C. Anderseno pasakų, juk jos yra vienas iš didžiausių daniškos literatūros pasididžiavimų. Tai, matyt, bus mano pirmoji perskaityta knyga danų kalba. Vėliau visi kartu valgėme pusryčius.  Įprastai pusryčių kartu nevalgome, nes skirtingu metu keliamės, bet gimtadienis tik kartą metuose, todėl kartą galima ir pusryčius kartu pavalgyti. Daug kakavos ir uogienės. Ir visur Danijos vėliavos. Visi namai mirgėjo raudonai - baltomis spalvomis. Tokia jau keista ta tradicija. Dažnai net vietoj žvakučių ant torto danai smaigsto vėliavėles. Bet net patys danai nelabai supranta, kodėl taip daro... 

Taip pat su savo h'sese ir h'mama buvome dideliame muziejuje po atviru dangumi. Šis muziejus nemokamas, visiems visada atviras. Dideliame parke - daug mažyčių namelių. Kiekvienas namelis atspindi tam tikro laikotarpio ir regiono danų architektūrą bei žmonių gyvenimo būdą. Visas parkas ir muziejus labai panašus į mūsų Rumšiškes. Dar viena tikrai miela ir namais dvelkianti akimirka buvo, kai mane pasveikino mainų moksleivė iš Vokietijos (mes mokomės toje pačioje mokykloje). Ji padovanojo man šokoladą. Jį išpakavau po kelių valandų. Ir tai buvo 'Milka' šokoladas. Danijoje sunkiai jo surasi, nebent oro uoste... Buvau pasiilgusi šio šokolado, štai ir susitikome. :)

Mano septynioliktasis gimtadienis praėjo be torto... Kiek keista, nes koks gi gimtadienis be torto. Danai dažnai nesusitinka su tortu per gimtadienius. Bet na aš tikrai norėjau su juo susitikti, nes jis visai geras mano draugas, visad pasaldina gyvenimą... :D Na bet bus tų torų, jei ne šiandien, tai rytoj, o jei ne rytoj, tai šeštadienį.Džiaugiuosi, kad šis gimtadienis buvo kiek kitoks. Ramesnis, pilnas minčių, ilgesio, nežinomybės ir mažų džiaugsmų. 
Ačiū Visiems, kurie buvo su manimi. Sapne, laiške, žinutėse, mintyse ir pačiame nuostabiausiame juoke...Ačiū ir tiems, kurie nebuvo. Dar bus laiko pabūti.


Pasidalinu su jumis daniška gimtadienio dainos versija. Nors tai ne ta dainelė, kurią man dainavo mano h'šeima, bet argi nesmagu pasiklausyti danų kalbos, o ir ukulelė fone skamba... ir šis žmogelis mielas. Geros dienos, min venner. Knus.

Šokoladinių blynelių nuotaika

Mano draugas Marco yra pats geriausias Kosta Rikietis. Kažkada jis atvyks į Lietuvą ir visi galėsite su juo susipažinti. Jis padeda man mokytis danų ir ispanų kalbas. Užplūsta toks beprotiškas jausmas, kai suvoki, jog vienu metu mokaisi tris kalbas. Anglų, danų ir ispanų.  Jo mainų metai prasidėjo prieš šešis mėnesius, taigi jis puikiai kalba daniškai. Mane užklumpa baltas pavydas, kai girdžiu, kaip jis kalba daniškai. Jis įkvėpia mane dar labiau stengtis ištarti tuos skagkjgjkflg žodžius. :) 

Atradom nuostabią vietą šalia gimnazijos. Sakiau, jog jei mano lietuviai draugai būtų čia, mes leistume čia savo paskutines vasaros dienas... Šokolado, dainų, poezijos ir pieno apsupty. Ir nieko daugiau nereikia iki didžiausios laimės. Ane, Aušrine, Austėja, Akvile, Kotryna, Adomai, Jokūbai, Tomai, Giedriau, Rokai, Džemai, Povilai, Karolina, Dovile, Džiugai, Juste, Kriste, Gabriele, Justai,Vyta, Greta, Giedre, Kiprai, Mamyte, Tetuk... :) Bet ir dabar čia laimės angelai sukasi ratu. Marco mano brolis. Jis puikiai mane jaučia. Jo patarimai stebuklingi. Dėl to, jei jums reikia patarimo, kreipkitės į Marco.

Taip pat susidraugavau su blynais. Štai receptas.http://www.dk-kogebogen.dk/opskrifter/visopskrift.php?id=4209  Nepamirškite į tešlą įmaišyti bananų ir pieniško šokolado. Išmokau apversti blyną ore. Ak visad slaptai apie tai svajojau... Blynai suartina.

Nes jaukumas jaukumui jaukumas.

Aš žiūriu į tave šokoladinių sausainių akimis.

Šokam į dangų?  Paplaukiot.

Čia su antytėmis dalinomės šokoladiniais sausainiais.

Keista... Taip Dieviškai Keista. 

Min ven Marco og jeg.

Labas, Lietuva! Prisėsk šalia.

Run, Forest, Run.

Čia kalbėjom daniškai. Det vil jeg ikke ( Aš nežinau)

Vi ses. Susitiksime kompote.

Keistenybės

Keletas beprotiškų dalykų, kurie mane visai pralinksmino:

1) Šiandien su savo drauge Putte vaikštinėjom po Kopenhagą ir užėjom į vieną drabužių parduotuvę. Joje pasijutau kaip naktiniame klube. Beprotiškai tamsu, muzika tokia garsi, jog turi rėkti, jei nori, kad tave išgirstų. Po penkių minučių apsvaigsti, nes visa parduotuvė yra iškvepinta aštriais kvepalais, kadangi parduotuvės savininkas nori, jog visi drabužiai kvepėtu tuo kvapu. Vienoj parduotuvėj yra kokie penki prekystaliai. Už kiekvieno prekystalio stovi po vieną pardavėją. Būtinai vaikiną. Ir būtinai modelį.

2)Pastatai čia prausiasi. Pro tam tikrus plyšius pasrūva muilo kvapo garai. Pastato sienos ir šalia esančios gatvės būna it lietuje permirkusi moteris, pakvipusi švelniu muilu.

Kopenhagos centras

3) Dauguma mano sutiktų žmonių mėgsta pasirašyti savo krauju. (:D) Vienas pažįstamas užrašė savo duomenis mano užrašų knygutėje ir pridėjo savo pradraskytą pirštą... Nelabai kaip skamba, nelabai ir džiugina. :D

4) Jei leidi popietę nuošalesnėj vietoje (prie upės ar parke) ir pro šalį eina danas su šuniu, tai jis būtinai su tavimi susipažins ir palinkės geros dienos.

5) Šiltą maistą danai valgo tik vakarienės metu. Jie nevalgo pietų.

6) Iki aštuoniolikos metų darbą rasti yra žymiai lengviau nei būnant pilnamečiu.  Dauguma mano klasiokų dirba dvi dienas per savaitę po 7 valandas. Per mėnesį jie užsidirba 2000Lt. Na aišku, čia ir kainos 3-4k. didesnės nei Lietuvje,bet čia nepilnamečiai turi galimybę patys užsidirbti bei išbandyti įvairias darbo vietas.
Laukite tęsinio.

...

Po truputį bandau gyventi iš naujo. Esu mažas kūdikis, kuris turi spręsti daniškus suaugusiųjų reikalus. Viskas čia reikalauja ryžto, drąsos ir ištvermės. Turi drįsti prieiti prie nepažįstamo žmogaus, turi drįsti užkalbinti jį kalba, kurios beveik nežinai... Drįsti paklausti klausimo, kurį vakare pakartojai milijoną kartų, nors žinojai, kad atsakymo vistiek nesuprasi. Turi drįsti nesuprasti. Nesuprasti nieko, ką mokykloje aplinkui kalba 1000  bendraamžių. Nesuprasti pokštų, iš kurių jie juokiasi, nesuprasti pamokų, kurias visi taip inirtingai konspektuojasi. 

Privalai būti sau vienu metu ir griežtas ir atlaidus. Negali sau leisti pasiduoti liūdesiui, vienišumui ar slegiančiai nežinomybei, tačiau negali ir smerkti savęs, jei nepavyko suvokti, ką tau sako, jei nepavyko tinkamai prirakinti dviračio, jei nepavyko užmigti ir atgauti jėgas... Negali smerkti savęs, jei kartais tiesiog nebenori niekam nieko pasakyti, jei kartais lieki vienas klasėje. Turi leisti sau pavargti, leisti sau pailsėti. Tuomet gali nusipirkti šokolado ar valandą kalbėti tik angliškai, o kartais net ir lietuviškai. Būna akimirkų, kai kažką pasakoju lietuviškai. Nes to tiesiog mirtinai reikia. Ir nesuvarbu,kad pašnekovas absoliučiai nieko nesupranta, bet mano jausmas pasiekia jo buvimą šalia, buvimą, kuris akimirksniu tampa jaukumu.

Čia esi paskendęs nuolatiniuose apmąstymuose. Esi protingas kūdikis, kuris kuria savo vienierių gyvenimo metų strategiją. Todėl pasveri visus savo sprendimus, analizuoji žmonių elgesį, savo sapnus, lygini viską su savo ankstesniuoju lietuvišku gyvenimu. Ir dažnai sunku išlaikyti liksvarą, nes keliauji plonu lynu. Tarp Lietuvos ir Danijos. Ir,atrodo, esi, bet dažnai tuo suabejoji... Nes nebežinai, kur esi. Nebežinai, kas esi. Nebežinai, kaip reikia būti. Bet žinai, kad reikia būti. Ir jauti, kad to beprotiškai trokšti.

Ir dažnai būna sunku. Ir tik mainų moksleivis gali visiškai suprasti kitą mainų moksleivį. Tai aš jau atradau. Puikiai sutariu su čia esančiais keliais mainų moksleiviais. Vienas iš jų  atvyko iš Čilės. Šeštadienio popietę ramiai šnekučiavomės viename iš žaliausių ir jaukiausių Kopenhagos parkų. Ir jis pasakė paprastą, bet nuplaunančią bet kokius rūpesčius teoriją. ,,But you know, ugly things  are cute things.Beause ugly things always remind you cute things. It means ugly things are cute things." Ir tada viskas pakvipo paprastumu.  Tada aš dar labiau paaugau. Ir ačiū mano čiliečiui draugui už tokią paprastą ir aiškią išmintį. 

Ir kai stebi milžinišką bėgikų maratoną, kurio sudėtis yra danai nuo 9 iki 90 metų, suvoki, jog galbūt kartais tiesiog per mažai sportuoji ir per daug mąstai... Mintys ima kimštis, karts nuo karto jas reikia išgarinti... Todėl dabar einu pabėgioti ir pasitikti atkeliaujantį lietų. Tokia jau ta daniška laimės paslaptis.

Vi ses snart!

Dansk Skole

Su rugsėjo pirmąja, mieli mano vaikai! Taip, tuo metu, kai Lietuvoje visi turėjo laisvą dieną, aš pradėjau eiti į savo danišką gimnaziją. Sunkiai sekėsi naktį užmigti. Vis mąsčiau, kaip mane sutiks danai, kaip kreipsis (jei kreipsis), kokiomis akimis į mane žiūrės...  O dar tas keistas jausmas, kai nežinai, kokia kalba šiąnakt sapnuosi... O ir sapnuose išmokstu naujų žodžių. Neveltui čia apie sapnus kalbu. Sapnavau savo būsimą danišką klasę. Aiškiai regėjau vaikiną, vardu Mathias. Ir nepatikėsite, bet vos įžengiau į klasę iškart susipažinau su Mathias. Galbūt nuo per didelio mąstymo pradėjau nuspėti ateitį...

Šiais metais turėsiu matematikos, anglų, danų, ispanų, religijos, socialinių mokslų, sporto, istorijos bei biologijos pamokas. Viena pamoka trunka 90minučių. Dėl to mokytojai ir mokiniai neskuba, ramiai išanalizuoja temą. Jau pirmą dieną teko dirbti grupėse. Mokiniai ir mokytojai čia draugai. Nenuostabu, jei  savaitgalį jie eina kartu pasilinksminti. Į mokytoją paprastai mokiniai kreipiasi vardu. Pastebėjau, jog su mokytojais čia itin lengva bendrauti, jie žiūri į tave kaip į visiškai subrendusį žmogų. Dauguma mokytojų su manimi stengiasi kalbėti daniškai, jie kantriai pakartoja frazę 4546 kartus, kol aš imu suprasti. Bet dar turiu ir atsakyti daniškai... Taigi mūsų pokalbiai dažniausiai trunka labai ilgai, tik pokalbio kokybė kol kas neatitinka kiekybės. Bet aš neprarandu vilties jau šiais metais skaityti ir suprasti danišką ekonomikos vadovėlį.

Visi mokiniai šiandien buvo beprotiškai laimingi. Sugrįžimas į mokyklą jiems yra šventė.Keista, nes vasaros atostogos čia yra dvigubai trumpesnės nei Lietuvoje. Matyt, tai daug ką byloja ir apie pačią mokyklą bei jos sistemą. Anglų mokytoja leido mokiniams patiems išsirinkti temą, kurią norės nagrinėti metų eigoje. Pasirinkti autorius, kurių tekstus norėtų skaityti ir analizuoti.

Einant į mokyklą reikia itin saugotis dviračių, nes jų čia šimtai. Beveik visi moksleiviai į mokykla atvyksta būtent šia ekologiška transporto priemone. Čia tam puikios sąlygos. Yra atskiri dviračių takai, šviesaforai ir t.t. Automobilių vairuotojai labai draugiški dviratininkų atžvilgiu. Čia dviračiui visuomet teikiama pirmenybė. Apskritai, vairuotojai čia itin draugiški. Retas, kuris burnoja kitam vairuotojui suklydus ar sumažinus greitį. Dažnas tiesiog nusišypso ir bereikalo negadina sau ir kitiems nuotaikos. 

Visi mokiniai į mokyklą atsineša savo kompiuterius. Yra pamokų, kur kompiuterį turėti privaloma, nes daug dirbama savarankiškai ieškant informacijos. Taip pat yra naudojamos tam tikros pagalbinės programos. Paprastai mokiniai neturi sąsiuvinių, nes viską konspekuojasi kompiuteryje. 

Man neįprasta yra tai, jog pamokų metu mokiniai gali valgyti ir gerti. Mokytojui kalbant kažkas gali žiaumoti sumuštinį ( jie čia populiarūs ) ir niekas net nesusimąstys apie pagarbos kitam reikšmę. Lietuvoje retai kada kyla mintis valgyti pamokų metu. Jau vien mokslo kokybė nuo to itin nukenčia. Vietoj to, kad visą savo dėmesį skirtum nagrinėjamai temai, dalį jo skiri raugintiems agurkėliams ir sūriui. 

Mokiniai čia itin draugiški ir šilti. Jie rodo labai didelį susidomėjimą ir imasi inciatyvos. Tai buvo tik pirma diena mokykloje, o aš jau susipažinau su visa savo klase. Beja, mokiniai daug laiko praleidžia kartu po pamokų. Kokie trys šimtai mokinių susirenka prie mokyklos esančioje pievoje ir mėgaujasi saule (kartais), nors lietus čia dažnesinis reiškinys.

Pamokos vyksta daniškai, todėl kol kas beveik nieko nesuprantu, tačiau jaučiu kaip kasdien darosi vis lengviau ir lengviau atskirti pavienius, man jau žinomus žodžius, atkartoti sakinius. Žingsnis po žingsnio ir ateis diena, kai ir aš galėsiu dalyvauti diskusijose bei darbo grupėse. 

Vi ses!

Susidūrimas su pradžia

Savaitė stovykloje? Ech nieko naujo. Juk kiek stovyklų apkeliauta, kiek susipažinimo žaidimų sužaista. Mainų moksleivių Danijoje stovykla ar vadinamas seminaras iš pradžių nuskambėjo kaip dar viena paprasta, kažkuo į kitas panaši stovykla. Tačiau visas paprastumas buvo toks neįprastas, jog net knaisiodamasi po savo praeitį nieko panašaus negalėjau aptikti. 

Kažkas, rodos, akimirksniu perjungė mano gyvenimo kanalą. Tą savaitę mano akys stebėjo neįprastos išvaizdos jaunuolius, ausys girdėjo įvairiausias kalbas. Nuo ispanų, portugalų, suomių... iki japonų ir tailandiečių. Dažnai taip užsinorėdavau mokėti visas tas kalbas. Visus tuos keistus, niekada negirdėtus ir neištartus žodžius. Taip būtų žymiai lengviau prieiti, atrasti, pažinti. Nors daugiausiai laiko kalbėjomės angliškai (juk nebuvo kito būdo bendrauti su kitataučiais), tačiau vis pastebėdavau, kaip prašnekę savo kalba jaunuoliai nušvisdavo, kaip akimirksniu atgaudavo jėgas. Juk visad gera sugrįžti ten, kur tavo širdis ir protas patiria harmoniją. Sava kalba yra kaip tik ta vieta. Kaip tik tas būdas, kuriuo geriausiai gali išreikšti save. Nes čia tavo laivas neskęsta. (Tebūnie tai kito įrašo pavadinimas). Taigi turėjome įveikti kalbos barjerą. Turėjome išmokti ieškoti ir atrasti kalbant svetima kalba. Su laiku atėjo ir angliškos mintys ir angliški sapnai... 

Bet vis dėl to įvyko keistas dalykas. Iš pradžių negalėjau patikėti, kokie skirtingi yra šio pasaulio žmonės. Kokios skirtingos jų manieros, jų pokštai bei reakcijos. Tačiau vėliau beveik kiekviename užsienietyje pradėjau pastebėti kažkokių neįtikėtinų bruožų. Bruožų, kurie visai tokie patys, kokius turi mano lietuviški draugai. Galbūt tai tik mano protas, nusviestas į naujovių sklidiną realybę, bandė ieškoti savų, pažįstamų dalykų. Galbūt suveikė savisaugos instinktas. Kai nori pasislėpti už tave pažįstančių žmonių. Vėliau visi tie panašumai išnyko. Atradau jaukumą.  Ir visi sutikti žmonės vėl tapo visiškai unikalūs ir į nieką nepanašūs. Tokia būsena aplankė mane pirmą kartą gyvenime. Paplokime.

Visą savaitę bandėme mokytis danų kalbos. En, to , tre, fire, fem... Sakote lengva? Kol neišgirsti to iš daniškų lūpų.  Tuomet suvoki, jog tarimas yra visai kitoks nei mums, lietuviams, gali pasirodyti. Buvome suskirstyti į kalbos grupes: amerikiečiai, meksikiečiai, vokiečiai, azijiečiai, Vakarų europiečiai ir Rytų europiečiai.  Lengviausia kalbą buvo mokytis vokiečiams ir amerikonams. Savo kalbos grupėse jie kalbėjo gimtąja kalba. Visi kiti turėjo stengtis laviruoti trimis kalbomis: anglų, danų ir savo gimtąja. Po kelių valandų kalbos grupėje jaučiausi visiškai apsvaigusi. Tai bent mankšta vasarą linkusiam tinginiauti mano proteliui... Savaitės bėgyje jau galėjau paprašyti vandens bei padėkoti už maistą daniškai.  Tai bent pasididžiavimas. :)

Taip pat buvo puiki proga sužinoti, koks yra užsieniečių požiūris į Lietuvą. Buvo tokių, kurie puikiai žinojo, kur yra Lietuva ir netgi tai, jog jos sostinė yra Vilnius, o ne Ryga. Buvo tokių, kurie norėjo sužinoti ir daug klausinėjo. Kartais klausimai buvo nelabai mieli, pavyzdžiui,: „Aš nieko nežinau apie Lietuvą. Gal gali ką nors papasakot? Neįsivaizduoju, kaip jūs ten galite gyventi.“ Susidūriau su iššūkiu išlikti ramia ir pasitelkiant šaltą protą viską gražiai paaiškinti. Taip pat buvo ir tokių, kuriems Lietuva, Latvija ir Estija yra viena šalis. Taigi su mainų moksleiviais iš Latvijos ir Estijos jautėmės kaip tikri broliai ir seserys. O toks daugelio požiūris padėjo mums, lietuviams, latviams ir estams, labai gerai susibendrauti. Nusprendėme, jog mūsų šalims reikia daugiau bendradarbiauti. Taigi ateity planuojame surengti bendrą projektą. Kodėl gi nesurengus stovyklos? Dažnai žiūrime į tolimus kraštus... Bet gi kur nueisime, jei nemokame žengti pirmųjų žingsnių, kurie galbūt toli nenuveda, bet padeda mums lengviau realizuoti savo didesnius tikslus.

Lietūs čia pažeria naujas idėjas... Reikia jas visas išsaugoti ir ateity realizuoti. Mano ilgametražis maratonas prasidėjo.

Penkios dienos su panašaus likimo laimingaisiais prabėgo akimirksniu. Supratau, jog visos šalys išgalvotos ir nėra jokių mus skiriančių sienų...

YFU Denmark seminaro dalyviai. (12.07.30-08.04)

Lėktuvo įrašas

Aš supratau. Šioje žemėje nėra paskutinių apsikabinimų, paskutinių bučinių, nieko nėra paskutinio -  niekas neturi pradžios ir pabaigos. Pastarosiomis savaitėmis daug sykių norėjau save paskutinį kartą atiduoti savo mažyliams. Sakiau: „Šiame apsikabinime esu aš visa, pasiimk mane laimingai“, bet taip ir likau stovėti su sumišusia išraiška, nežinomo jausmo skaldoma į tūkstančius mažyčių jausmelių. Niekada, niekada neapkabinsiu Jūsų visų, mažyliai, paskutinį kartą. Nes tokio paprasčiausiai nėra ir nebus. Aš esu upė be pabaigos, Jūs mano intakai, kurie taip pat niekada nesibaigia.

Ir jokio liūdesio, tik isteriškos  ašaros, nes kūnas reikalauja veikti pagal aplinkos įdiegtą programą. Siela priešinasi. Ji rami. Rami ir užtikrinta visko, kas vyksta teisingumu ir prasmingumu. Šis skrydis paprasčiausiai yra tam, kad valgydami skaniausią sumuštinį su nutela prisimintumėte ir mane. Kad gerdami pieną pakeltumėte už mano miegą tostą, kad ramus ir saldus būtų. Visa tai vyksta tik dėl to, jog šioje žemėje nėra vietos  nuoboduliui. Šioje žemėje skraido lėktuvai... Ne, jie visai neskraido, juos nupučia angelų lūpos, kur žmonių širdys trokšta. Visai, kaip mes pučiame muilo burbulus... Į jūras, garbanas, medžius, žolę. Tik angelų burbulai nesprogsta... Tegu ir mūsiškiai sutvirtėja. Pagaminkime tokią muilo burbulų cheminę formulę.

O aš neprapulsiu, nes nelaukiu, o svajoju.

Minčių + lėktuvo ūžesys.

(Liepos 29d.)